Nematomi artojai – sliekai
Jau seniai įrodyta, kad skaidant organines atliekas, praturtinant dirvožemį humusu ir cheminiais elementais daugiausia darbo tenka mikroflorai ir sliekams. Pastarieji yra derlingumo garantas, o jų skaičius priklauso nuo organinių medžiagų kiekio.
Jų yra visur
Sliekai gyvena visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, nors, dėl klimato atšilimo vis didesniems jos plotams vasarą išsivaduojant nuo ledo dangos, ši informacija gali būti pasenusi. Skirtingų šaltinių duomenimis, pasaulyje suskaičiuojama apie 170 sliekų rūšių, Europoje – 35, Lietuvoje (žr. www.lt.wikipedia.org) – 15, bet į jų skirtumus nesigilinsime, aptarsime tik bendrybes. Visi yra tikri naktinėtojai, gyvenimą praleidžia po žeme rausdami urvus, į paviršių išlįsdami tik naktį ar po smarkaus lietaus, kad neuždustų. Ypač dideli sliekai gyvena Australijoje – net 2,5 m ilgio. Mūsiškiai kuklesni – 8–15 cm, rečiau 40 cm ilgio individai.
Sliekai gyvena apie 10 cm gylyje, bet nusistovėjus sausiems orams, prieš žiemą, gali įsirausti į 1,5 m ar dar giliau. Jų urvai – tai ilgi, siauri kanalai. Jie gale praplatėja – juk reikia kažkaip apsisukti, nusprendus grįžti. Sliekai yra hermafroditai. „Lytinė sistema išsidėsčiusi kūno priekyje, turi balnelį, kuris reikalingas dauginimuisi. Slinkdamas balnelis surenka kiaušialąstes ir spermatozoidus, išskiria baltymines medžiagas, iš kurių formuojasi kokonas, kuriuo minta embrionai. Kokonas nuslenka nuo slieko, ir jame vystosi nauji individai“, – rašoma www.lt.wikipedia.org.
Sliekai maitinasi yrančiomis organinėmis medžiagomis ir dirvožemio mikroorganizmais. Po virškinimo ciklo išskiriama medžiaga vadinama biohumusu. Jame esančius elementus lengvai pasisavina augalai.
Perteklius virsta trąša
Maistas iš pradžių permalamas burnoje, paskui slenka į žarnyną, kur enzimams veikiant suvirškinamas. Jis sliekams, kaip ir kitiems gyvūnams, reikalingas kaip energijos šaltinis, o granulių pavidalo perteklius su suvirškintų produktų likučiais pašalinamas. Išskyros, vadinamos biohumusu, turtingos kalcio, magnio, fosforo, azoto, kitų elementų, yra puikiausia trąša.
Atšalus orams, sliekai rausiasi gilyn, kur nebaisus pašalas, ir užmiega žiemos miegu. Pavasarį, kai dirva sušyla ir sudrėksta nuo lietaus, jie pabunda – prasideda poravimosi sezonas. Vienas individas kokoną, kuriame būna 1–3 kiaušinėliai, suformuoja kas 3 savaites. Vasarą sliekų aktyvumas dėl dažnesnių sausrų sumažėja, o rudenį vėl pastebimas sujudimas – giminės pratęsimo ritualas stebimas iki šalnų. Sliekai gali išgyventi net apie dešimt metų, jei netampa kurmių ar paukščių grobiu. Didesnė grėsmė – žemdirbystėje plačiai naudojami pesticidai. Žūties priežastis gali būti sausra, per ankstyvos šalnos, nepakankamas organinių medžiagų kiekis dirvoje. Visi šie veiksniai trumpina sliekų, mūsų nematomų artojų ir dirvos gerintojų, gyvenimą.
Pixabay nuotr.
