Nepastebima sodo padėjėjų nauda. I dalis

Augalų ligas ir kenkėjus bandoma įveikti įvairiais būdais. Visa vasara prabėga kovojant. Tačiau ar iš tiesų aplinkui vieni priešai?

Laimę nešantys vorai

Visi pažįstame vorus (Araneae). Aktyviausi jie būna rudenį, kai laukuose, pamiškėse ir soduose driekiasi voratinkliai. Vorai juos audžia grobiui gaudyti. Pilvelio užpakalinėje dalyje esančios voratinklinės liaukos išskiria sekretą, kuris ore sukietėja į labai ploną siūlą. Iš siūlų gyvūnėliai ne tik audžia tinklus grobiui gaudyti, bet ir suka kokonus kiaušiniams apsaugoti, jais iškloja savo urvelių vidų – ten būna sausa ir saugu. Vorų yra daug rūšių, kiekviena prisitaikiusi gyventi tam tikroje aplinkoje. Drėgnesnėse vietose veisiasi storažandžių šeimos vorai, sausesnėse – šokliavoriai, plėšriavoriai, kilpininkai. Rudenį laukuose populiariausi krabvorių šeimos atstovai. Prie tvenkinių ir kitų vandens telkinių savo audeklus tiesia vandeniniai, laukuose – vorai kryžiuočiai. Trobos kampe užuolaidas kabina naminiai agelinidų šeimos gyviai. Senoliai manė, kad jie į namus neša laimę.

Visi vorai minta vabzdžiais, erkėmis, musėmis, amarais ir uodais. Mokslinėje literatūroje rašoma, kad soduose gyvena 22–65 rūšys, nelygu augalų įvairovė ir mikroklimatas. Ten jie minta obelinių, vaismedinių, voratinklinių kandžių, lapsukių, lapgraužių ir kitų lapus graužiančių vabzdžių vikšrais, amarais, blakutėmis. Jų grobiu tampa ir įvairiausios musės. Paprastieji vorai gaudo net kolorado vabalus. Nereikia pykti ant šių gyvūnėlių, kad tinklais apraizgo augalus, o saugoti juos.

Žavingosios auksaakės

Tarp žalumos ne visada pastebime skraidančius gležnus, į laumžirgius panašius vabzdžius su tinkliškais peršviečiamais žalsvais sparneliais ir blizgančiomis auksinėmis akimis – auksaakes (Chrysopidae). Ramybės metu jos sparnelius suglaudžia stogeliu ir šitaip pasislepia, o žiemai lenda į tarpulanges, sodų namelius ar medžių žievės plyšelius.

Auksaakių patelės minta nektaru ir žiedadulkėmis, o besotės lervos puola skydamarius, net 76 rūšių vabzdžių lervas ir 11 rūšių erkes. Labiausiai jos mėgsta amarus. Per parą suaugusi lerva sudoroja 50–70 amarų, o per visą savo vystymosi laikotarpį sunaikina po 500–600. Per vasarą išauga kelios kenkėjų generacijos, todėl vienu metu galima rasti suaugėlių, kiaušinėlių, lervų ir kokonų. Ovalūs kiaušinėliai kabo ant plonų augalų stiebelių. Pavasarį suaugėliai pradeda skraidyti, kai oras įšyla iki 10–15 ºC.

Žiedmusių lervos dietų nesilaiko

Aplink vėlyvus chrizantemų, šilokų, rudeninių astrų ir kitų augalų žiedus saulėtomis dienomis tarsi bitės spiečiais skraido žiedmusės (Syrphidae). Pas mus gyvena per 300 rūšių. Dažnesnės yra paprastoji, žalsvoji, kopūstinė serbentinė žiedmusės. Pastaroji labai vertinga, nes minta amarais.

Ant serbentų lapų susitelkusias amarų kolonijas sėkmingai retina mažos, dėles primenančios žalios, gelsvos ar rausvos žiedmusių lervutės. Jos labai ėdrios, per parą sunaikina per 200 amarų, tripsių, blakučių nimfų ar jaunų vabzdžių vikšrų. Lervos gyvena ir minta 20 dienų, taigi suėda daug žaladarių. Šiuos kenkėjus vilioja sodas, kuriame gausu nektaringų augalų: agurklių, mėtų, juozažolių, kalendrų, morkų sėklojų, garstyčių, krapų, kmynų ir kt. Žiedmusės žiemoja įvairių augalų kupsteliuose. Vertėtų jų gniūžteles surišti aplink įsmeigtus kuolus. Tinka rugių šiaudų ar kitų augalų slėptuvės.

Pixabay nuotr.