Nepastebima sodo padėjėjų nauda. II dalis
Nereikėtų pamiršti, kad gamtoje nuolat vyksta natūrali biologinė kova. Apginti augalus padeda nepastebimi padėjėjai – entomofagai. Kuo daugiau naudingų vabzdžių peržiemoja, tuo kenkėjams vasarą būna prasčiau, o sodui sveikiau.
Boružėlė septyntaškė
Kai oras įšyla iki 8–10 ºC, iš žiemos slėptuvių po nukritusiais lapais, augalų liekanomis ar miško paklotės pasirodo gerieji entomofagai – boružės (Coceinellidae). Mūsų mažyliai ima vabaliukus į delną ir skaičiuoja: „Šita turi du taškelius ant sparnelių, tai jai dveji meteliai, anai – penkeri, o ši septynerių, nes septyntaškė.“ Deja… Rudenį pro pravertą langą atskridusi boružėlė gali būti jau ne ta, kuri pabudo pavasarį. Tai jaunas, neseniai išsiritęs vabaliukas. Taškeliai rodo ne amžių, bet rūšį.
Pasaulyje suskaičiuojama net 3 000 įvairių rūšių boružių. Lietuvoje jų yra 50 ir visos panašios: raudonos ar geltonos su juodais taškeliais, ir atvirkščiai – juodos su raudonomis ar geltonomis dėmelėmis. Visos nedidelės, apvalios, ryškiaspalvės. Mažiausiai taškuotos yra dvitaškės, daugiausiai dvidešimtketurtaškė. Itin populiari septyntaškė, net posmų apie ją sudėta. Tokių boružių mūsų krašte daugiausia, ir ši rūšis didžiausia – 8 mm ilgio. Dvidešimtketurtaškė raudonai ruda boružė perpus mažesnė už septyntaškę, bet ant kiekvieno antsparnio turi dvylika juodų dėmelių. Ji vienintelė minta įvairių žolynų, bulvių, liucernų lapais. Visoms kitoms patinka žiedų nektaras, žiedadulkės, amarai, pjūkleliai, blakutės, voratinklinės erkutės. Jos naikina ir lapgraužių lervas, blakių kiaušinėlius, smulkius drugelių vikšrelius. Per parą boružė suėda per 250–300 amarų, dar didesnį apetitą turi lervutės. Joms užaugti reikia per 1 000 amarų. Labai jautri uoslė padeda kenkėjus surasti toliau nei 1 km atstumu. Kaip ir kiti vabzdžiai, boružės vislios, padeda 200–400 kiaušinėlių. Jų produktyvumas priklauso nuo maisto įvairovės. Per vasarą išsivysto 1–2 kartos.
Kilus pavojui, iš kojose esančių porų boružės išskiria ryškiai geltoną specifinio kvapo skystį. Jis ir vabaliuko spalva – gera apsaugos priemonė nuo priešų. Boružių nelesa paukščiai. Jos labai judrios, ilgai neužsibūna vienoje vietoje, vis kažkur lekia, moka apsimesti negyvos. Dažnai pagavę skraiduolę manome, kad ji žuvo. O ši po patirto streso atsigauna ir, vos suskaičiavus taškelius, bėga nuo piršto ant piršto, kol užlipa „aukščiausiai“, tada išskleidžia plonus juodus sparnelius, tvarkingai paslėptus po antsparniais, ir nuskrenda į dausas. Gal todėl žmonės boružes taip mėgsta?..
Varliagyviai ir paukščiai
Varliagyviai, ropliai ir paukščiai daro įtaką kenkėjų populiacijai. Rūpesčių būtų mažiau, jei jų apsigyventų sode. Viena zylių šeima apgina net 20 vaismedžių. Jauniklius maitinanti varnėnų šeima per metus sulesa 16 000–27 000 vabzdžių, o mažiausias Lietuvos paukštis nykštukas, sveriantis vos 5–6 g, – iki 10 000 000.
Lietuvoje gyvena 13 varliagyvių. Vejoje iš po kojų dažnai šoka rudosios varlės, daržuose ropoja pilkoji rupūžė. Šie varliagyviai sunaikina daug sodų augalams žalingų bestuburių gyvūnų ir taip reguliuoja jų gausą. Pilkosios ir žaliosios rupūžės bulvių laukuose gaudo kolorado vabalus bei jų lervas. Varlės ir rupūžės gaudo ir ryškios įspėjamosios spalvos vabzdžius, kurie nuodingi ir kitaip pavojingi. Rupūžė per tris mėnesius gali praryti daugiau kaip 10 000 kenkėjų. Jos neišrankios, maitinasi svirpliais, pjūklelių lervomis, moliūginėmis blakėmis, šliužais, kurių daugelis gyvūnų neliečia.
Kiti pagalbininkai
Geri sodo padėjėjai yra žygiai. Šie juodi su metaliniu spindesiu vabalai užauga įvairaus dydžio. Vieni smulkūs, o kiti, pavyzdžiui, sodinis puošniažygis (Carabus hortensis), iki 3 cm ilgio. Daugelis žygių ir jų lervutės (juodi „kirminėliai“) – grobuonys galingais žandikauliais. Vienos rūšys maitinasi šliužais ir sraigėmis, kitos – smulkiais vikšrais.
Augalų sveikata rūpi parazitiniams plėviasparniams – smėlinėms amofiloms (Ammophila sabulosa). Jie į vikšrus deda savo kiaušinėlius. Suaugę vabzdžiai, kaip ir žiedmusės ar bitės, minta nektaru.
Pačios geriausios apdulkintojos anksti pavasarį – kamanės. Jos lanko augalus, perneša žiedadulkes nuo vieno žiedo prie kito. Artėjant žiemai, dalis kamanių miršta, lieka tik apvaisintos patelės. Tai jos pirmosios skraido, ieško vietos lizdui, paskui padeda kiaušinėlius, iš kurių išsirita darbininkės. Išsivystę patinai neturi geluonies. Yra daug rūšių kamanių. Vienoje šeimoje – per 500 kamanių. Lizdus vabzdžiai įsirengia po stogu, drevėje, po krūmais ir akmenimis. Jei jų yra sode, pasistenkime netrikdyti, ir kamanės tikrai atsidėkos.
Pixabay nuotr.
