Nusipirkome sodybą. O kas toliau?
Tikriausiai daugumai „sodybiečių“ labiausiai įsimena tas momentas, kai supranti: šita! Paskui užsisuka dokumentų tvarkymo maratonas, piniginiai reikalai, ir pati sodyba tarsi šiek tiek nutolsta. Kol vieną dieną supranti – viskas, galima pradėti tvarkytis. Ir kas tada?
Atsakykite patys sau
Pasakysiu paprastai: atsakykite patys sau, KODĖL pirkote šią sodybą? Kaip įsivaizduojate viską po metų? Kiek laiko ketinate ten leisti? Gal Jūsų planas – vos pora savaitgalių per sezoną? O gal ketinate įsirengti laikiną rezidenciją vasarai? Atsakymas – tai jau žingsnis. Vienas iš daugelio.
Mūsų pačių planas (šašlykas keliskart per sezoną ir po pievutę šliaužiojantis vaikas) nuplaukė, vos tik pamatėme visą augaliją. Kaip dabar prisimenu dieną gegužės pabaigoje, kai pirmą kartą atvažiavome jau į SAVO sodybą. Automobilis į kiemą „įplaukė“, braukdamas „pilvu“ per žoles. Įvažiuoti pavyko iki pusės keliuko, ir tai buvo viskas – kelio pabaiga. Tapo aišku, kad šašlyką teks užsidirbti, ir tai bus negreitai.
Gegužė – tai laikas, kai visko aplink pilna: žolės, medžių, šakų, žiedų, vabalų ir paukščių. Sodyba, negyventa ir netvarkyta mažiausiai dešimt metų, šio gėrio trigubai daugiau. Taip, norėjau gamtos ir žalumos, bet čia jos buvo per daug ir ji nebuvo mums draugiška: puolė visokie neaiškūs gyviai, segėsi net per drabužius. Čia buvo jų rojus.
Dabar labai madinga nueiti lengviausiu keliu ir viską sutvarkyti benzininiu pjūklu ir buldozeriu – „paskui pasisodinsime veją, porą tujų, bus gražu“. Vis tikiuosi, kad toks požiūris jau tuoj bus nebemadingas ir žmonės supras, kad vejos pardavėjų reklaminiai bukletai nėra stilingi. Ten viskas geometriškai taisyklinga, kompiuteriu sumodeliuota, nudailinta. Bet toks gyvenimas būtų labai skurdus.
Gamtos grožis kaip tik ir slypi tuose kompiuteriu neatkartojamuose netobulumuose. Tai mes čia suklaidinti ir sunkiai skiriame, kas yra gražu ir teisinga. Dažnai esame reklamos aukos. Apleista sodyba – tai galimybė iš naujo įvertinti grožio standartus ir turimas žinias apie mus supantį pasaulį. Jei tik suteiksite sau šansą, atrasite neįtikėtinai įdomų, spalvų ir gyvybės kupiną pasaulį. Leiskite sau pajusti, kaip nuostabiai pievoje pavasarį žydi šalpusniai ir pienės, koks puikus ievos kvapas, kaip gera girdėti paukščio balselį ir žinoti, kad ten kikilis, o liepoje gieda geltonoji starta. Nesu visiška miestietė, gyvenau kaime, žinau, kas ir kaip, tačiau tik turėdama savo sodybą supratau, kokios paviršutiniškos buvo (ir vis dar yra) mano žinios. Leiskite sau domėtis.
Šabakštynas – tik iš pirmo žvilgsnio
Dažnai tenka išgirsti neviltį: „Mano sklype viskas auga bet kaip…“ Ne, ne bet kaip. Jei sodas ilgą laiką buvo neprižiūrėtas, tikėtina, kad priaugo daug savaiminukų, tačiau pagrindiniai medžiai buvo sodinti pagal schemą, su mintimi. Gal po tuo kaštonu kadaise stovėjo suolelis, gal ant jo susėdusios kalbėjosi moterys? Gal tos trys peraugusios pušys iš tiesų buvo pasodintos trijų dabar jau užaugusių vaikų gimimo proga? Gal bet kaip išsibarstę vaismedžiai sode pasirodo yra sustyguoti kaip kareivukai?
Vieną dieną karingai nusiteikusi su dažų balionėliu ir primityviu sklypo planu įsibroviau į sodo tankmę ir ėmiau grubiai žymėtis pačius stambiausius medžius. Dažais pažymėtus medžius reikėjo pjauti. Labai greitai supratau, kad mano „šabakštynas“ visai nėra „šabakštynas“. Tvarkingais atstumais susodintos obelys, kriaušės, netgi slyvos. Jau kelinti metai kasmet prieinu prie dažais pažymėtos ir vėliau perbrauktos obels (dažai taip ir nenusivalė). Jos stambūs balti žiedai džiugina kasmet, o obuoliai… Tas vaikystės sodo skonis – dideli, sultingi, rausva odele. Nežinau jų pavadinimo, bet nėra metų, kad nepagalvočiau – o juk jos galėjo nebebūti! Kiek būčiau praradusi!
Tekstas ir nuotraukos – Gretos Grinkienės
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. liepos mėnesio numeryje.
