Organinių trąšų poveikis ir kokybė
Skirtingų organinių trąšų cheminė sudėtis skiriasi. Įvairių gyvulių mėšlo cheminė sudėtis taip pat nevienoda, priklauso nuo daugelio veiksnių (pašaro, kaupimo ir laikymo būdų bei kt.). Kokybę geriausiai rodo anglies ir azoto santykis. Šviežiame mėšle jis yra 30 : 1, o perpuvusiame – 20 : 1. Amoniakinio azoto daugiausia vištų ir kiaulių mėšle. Visos organinės trąšos dirvą ir augalus praturtina nemažu kiekiu kalio, fosforo, magnio, kalcio, mikroelementų (geležies, cinko, mangano, vario, boro, molibdeno). Tręšiant galvijų mėšlu, kiaulių srutomis, kalcio į dirvą patenka nedaug. Daugiau šios medžiagos yra vištų, kalakutų mėšle. Arklių ir avių mėšlas sausesnis, greičiau įkaista.
Nuo anglies ir azoto santykio trąšose priklauso ir mineralizacijos proceso trukmė. Galvijų mėšlas (C : N= 30 : 1) pūva lėtai, todėl azotą ir kitas medžiagas augalai gali pasisavinti tik praėjus 7–8 mėnesiams. Jis įterpiamas į dirvą rudenį. Šviežiu mėšlu tręšti bulves, ypač auginamas lengvesnėse dirvose, pavasarį, prieš pat sodinimą, galima, tačiau nauda bus menkesnė, jos gaus tik dalį maisto medžiagų. Be to, važinėjant po arimą suslegiamas dirvožemis.
1 m2 dirvos reikia apie 5–7 kg mėšlo. Į lengvą dirvą jo įterpti galima daugiau, į sunkesnę – mažiau. Mažiausiai mėšlo reikia durpiniams dirvožemiams. Šias trąšas reikia vienodai, nepaliekant tuščių lopinių, paskleisti ir tuojau įterpti. Iš iškratyto mėšlo sausu oru per dieną gali išgaruoti visas dujinis amoniakinis azotas. Sunkesnėse dirvose jį geriausia apkasti arba aparti 5–15 cm, o lengvesnėse – iki 20 cm gyliu. Tuomet mėšlas ne taip greitai supūva, mažiau išplaunamas. Lengvose priesmėlio dirvose teigiamas mėšlo ir kitų organinių trąšų poveikis jaučiamas 2–3, sunkesnėse molingose – 3–4 metus. Per 2–4 metus augalai sunaudoja 25–35 proc. azoto ir fosforo, 45–70 proc. kalio. Mėšlo fosforą augalai geriau panaudoja nei esantį mineralinėse trąšose.
