Pabėgimas į tylą
Šiais laikais vis daugiau miestiečių siekia ramiai pailsėti nuo miesto triukšmo, žmonių minios ir greito gyvenimo ritmo. Neretai miesto gyventojai idealią ramybę atranda gamtos apsuptyje ir nuošaliame lietuviškame kaime – čia vyraujantis lėtas gyvenimo būdas, aplinką supanti žaluma vasarą, švelnus vėjas, čiulbantys paukščiai, pasivaikščiojimai po mišką suteikia gilią vidinę taiką, apie kurią svajoja dažnas šiuolaikinis žmogus.
Apie laisvalaikį gamtos apsuptyje, čia atrastą ramybę ir balansą prakalbo Diana su vyru Bernardu, kurie prasidėjus koronaviruso pandemijai nusprendė bent trumpam pasitraukti iš miesto ir Ignalinos rajone atrado lėto gyvenimo kampelį, prie kurio pluša iki šiol. Iš senyvo amžiaus šeimininko įsigijusi sodybą šeima greitai pajuto čia puoselėjamą meilę namui ir nusprendė tai pratęsti. Užuot renovavusi kiekvieną kambarį, atsikračiusi sendaikčių ir įsirengusi sodybą šiuolaikiškai, pora stengiasi išsaugoti sodybos unikalumą ir neištrinti daugiametės istorijos.
Svečiuojamės nuošalioje mažame kaimelyje įsikūrusioje Dianos ir Bernardo sodyboje, kurią aprodydami jie papasakojo apie išsaugotas autentiškas interjero detales ir daiktus, gyvenimą kaime be patogumų, nuošalų ramybės kampelį gamtoje ir nesibaigiančius projektus sodyboje, kuri tiek jiems, tiek jų šeimai atneša daug džiaugsmo.
Nuošalus ramybės kampelis
Diana pasakoja, kad sprendimą įsigyti sodybą priėmė kartu su tėvais. „Esame labai artimi ir stengiamės praleisti daugiau laiko drauge. Nors jau seniai vasaromis leidžiamės į keliones užsienyje, to lyg ir nebuvo gana… Gyvename skirtinguose miestuose – tėvai turi namą Kaune, mes – Vilniuje. Daugelis nesuprato, kodėl, turėdami tiek darbų ir projektų, ryžomės tokiam pirkiniui – namui tokiu dideliu sklypu ir taip toli nuo gyvenamų miestų, kuriuose jau turime savo kiemelius ir žalumas. Bet mums visiems norėjosi gamtos ir daugiau susitikimų, tad sodyba tapo mūsų visų pabėgimo nuo intensyvaus miestietiško ritmo vieta. Bendra veikla mus dar labiau artina ir džiugina. Tai – trijų kartų bendri antri namai gamtoje. Tam galutinai ryžomės prasidėjus pandemijai, nors svarstėme jau gerokai iki tol“, – su šypsena pasakoja moteris.
Šį namą šeima nusipirko iš senyvo žmogaus, kuris sodyba rūpinosi vienas. Netrukus naujieji šeimininkai pajuto čia įdėtą rūpestį, meilę ir nusprendė išsaugoti nuostabų palikimą. Nors šeimos idėja buvo tiesiog nusipirkti seną sodybą ir ją visiškai restauruoti, atradus šį namą ir pajutus jo dvasią bei įdėtą buvusio šeimininko meilę, pradinė idėja pasikeitė. „Sodybą nusipirkome iš senyvo žmogaus, jis vienas nebepajėgė ja pasirūpinti. Sodyba anksčiau priklausė jo mamai. Buvo didelis tvartas, kuris labai klimpo, tad jį išardėme ir jo vietoje padarėme nedidelį vandens telkinį. Mus sužavėjo buvusio šeimininko meilė sodybai, matėme, kaip sunku jam buvo su ja atsisveikinti ir priimti sprendimą parduoti. Meilė jautėsi name, augalų priežiūroje. Todėl norėjome tai tęsti ir puoselėti sodybos palikimą toliau, o ne tik viską restauruoti. Kai rinkomės sodybą, ši buvo arčiausiai širdies, matėme, kad nebus gaila įdėti daug darbo, – bevaikštinėjant sklypo teritorijoje atvirauja Diana. – Juk sodyba – tai nesibaigiantis projektas.“
Tekstas – Silvijos Aksiutinaitės. Nuotraukos – Donato Dragūno.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2024 m. balandžio mėnesio numeryje.
