Patalpų šildymas ir gultai poilsiui
Nuo senų senovės žmogus savo namus, ar tai būtų trobelė, ar mūrinis namas, šildydavo ugnimi. Tačiau malkų degimo šilumą visada reikėdavo paversti patogia kūnui. Paprastas židinys, nors ir skleidė šilumą, vos ugniai užgesus nebetekdavo prasmės: namas tuoj pradėdavo vėsti, todėl židiniai ilgainiui darėsi vis didesni. Atsiradus šildymo krosnelėmis, kurių pakuroje degant malkoms dūmai kildavo vertikaliais kanalais, išvedžiotais šildymo sienelėje, šiluma išlikdavo patalpoje ilgesnį laiką. Taip pat pradėti naudoti ir šildomi gultai. Sakoma, kad kietas gulto paviršius leidžia atsipalaiduoti įsitempusiems raumenims, o apie 35–45 °C temperatūra pagerina kraujotaką, dėl to raumenys ir vidaus organai geriau prisotinami deguonies.
Gulto atsiradimo istorija
Romos imperijos klestėjimo laikais Romoje ir kituose miestuose buvo populiarios pirtys, kuriose patalpa buvo šildoma šildomomis grindimis. Ūkinėje patalpoje būdavo didelė krosnis, iš kurios po grindimis nutiesti kaminai šildydavo patalpas. Tos pačios krosnys šildydavo ir vandenį maudynėms. Hipokausto šildymo sistemos liekanų randama ir Lietuvoje. Viena jų – Vilniuje, buvusiuose jėzuitų vienuolyno rūmuose, pastatytuose XVII amžiuje (dabartinis Krašto apsaugos ministerijos pastatas). Jame saugomas vienas iš to laikotarpio reliktų – hipokausto krosnys, kurių pakuroje degant malkoms susidaranti šiluma kyla visoje patalpoje išvedžiotais kanalais. Tokiu būdu vienuolynas XVII a. šildydavo savo patalpas.
Mokslininkai, tyrinėjantys liaudies architektūrą, bandantys kurti „tvarius pastatus“, pastebėjo, kad tradiciniai korėjietiški namai savo grindų šildymo sistema skiriasi nuo bet kurių kitų Azijoje. Panašiai kaip romėnų hipokauste, korėjiečiai naudoja išorinę ugnį, kuri paskirsto ir perduoda šilumą po pakeltomis grindimis. Atsiranda visi šilumos perdavimo būdai – laidumas, konvekcija ir spinduliavimas. Tradiciškai grindys kasdieniame korėjiečių gyvenime yra svarbus patalpų elementas. Kadangi, kitaip nei Vakaruose, čia nebuvo baldų koncepcijos, jie valgydavo, miegodavo ir bendraudavo ant grindų. Tačiau jų sistema skiriasi nuo hipokausto (dažniausiai viešose pirtyse naudotos sistemos) tuo, kad ugnis taip pat buvo naudojama maistui virtuvėje gaminti. Šios šilumos išgavimo technologijos išplito, ir krosnelių gamintojai pradėjo kurti naujus projektus, tarp kurių buvo krosnys su šone sumontuotu horizontaliu šildomu paviršiumi, ant kurio buvo patogu ilsėtis.
Krosnelių su šildomais gultais konstrukcijos
Krosnelių su šildomais gultais konstrukcijų gali būti įvairių. Svarbiausia, kad krosnelė pagamintų tam tikrą šiluminės energijos kiekį, kurio pakaktų prie jos jungiamiems šilumos vartotojams, taip pat – patalpų šilumos nuostoliams kompensuoti, kadangi prie krosnies prijungus papildomą šilumos energijos vartotoją sumažėja kitų vartotojų šildymo efektyvumas.
Šiame straipsnyje numatyta aptarti šildomo gulto su raketine krosnele konstrukciją. Pažymėtina, kad ši krosnelė gali būti naudojama patalpų šildymui, taip pat ir maisto gamybai. Papildomai krosnelėje įrengiama orkaitė. Taip pat bandysime paaiškinti šildomo gulto konstrukciją ir jo įrengimo technologiją su tradicine kietojo kuro pakura. Svarbi konstrukcijos savybė – ji sudaro galimybę gultą daryti vienoje patalpoje, o krosnelę už sienos – kitoje. Norint įsirengti šildomus gultus, juos galima komplektuoti su įvairiomis krosnelėmis, taip pat ir taip vadinamąja „buržuika“.
Nepriklausomai nuo krosnies konstrukcijos ir jos formos, gulto veikimo principai yra vienodi – įeinantys karšti dūmai šildo kanalo sienas ir viršų, dėl to jie kaupia šilumą ir skleidžia ją į aplinką. Todėl ne tiek svarbu, ar krosnelė mūrinė, ar iš ketaus: svarbiausia, kad įeinančių dūmų temperatūra būtų pakankama sušildyti krosnelės paviršių ir kitus šilumos vartotojus iki išeidama į kaminą. Jei virtuvinė krosnelė gali gaminti pakankamai aukštos temperatūros dūmus, ją galima naudoti kartu su šildomu gultu. Gultas visiškai tinka ir židiniui, tačiau iš židinio sklindančių dūmų temperatūra dėl pastebimai didesnio oro įsiurbimo yra daug žemesnė nei iš virtuvinės krosnelės, todėl tai nėra geriausias variantas. Jei židinyje yra durelės su stiklu, jo darbo režimas nesiskiria nuo mūrinės ar ketaus krosnelės darbo režimo, todėl šilumos vartotojų skaičius priklauso nuo jo galios ir gebėjimo gaminti pakankamos temperatūros bei reikiamo tūrio dūmus.
Tekstas ir piešiniai – Vytauto Mankevičiaus. Nuotraukos – Donato Dragūno ir Jovitos Uzdraitės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2023 m. lapkričio mėnesio numeryje.
