Patarimai: gėlių pikavimas
Augalus su silpna, lengvai pažeidžiama šaknų sistema (pajūrinius laibenius, arktočius, kochijas, leukonijas, žioveinius, petunijas, kvapųjį tabaką, vienamečius flioksus, pluoštagėles) geriausia pikuoti į atskirus indelius. Meksikiniai žydrūniai, ratiliai, šlamučiai, šalavijai, jurginai, turintys stiprias, gerai išsivysčiusias liemenines šaknis, gali būti persodinami į dėžes arba šiltnamį. Kai kurias smulkiasėkles kultūras (pajūrinius laibenius, lobelijas, žemaūgių veislių žioveinius, vienamečius flioksus) geriausia išpikuoti grupelėmis, po keletą sėjinukų į vieną duobelę.
Leukonijos, perilės, ratiliai, petunijos, kvapusis tabakas, šalavijai, arktočiai, aukštaūgiai žioveiniai, kochijos paprastai išsodinami po vieną į puodelius arba į duobeles. Jei smarkiai ištįso koteliai po sėklaskiltiniais lapeliais, tai išpikuojant daugelį sėjinukų pageidautina pasodinti giliai – beveik iki sėklaskiltinių lapelių. Išimtis – gvazdikai ir augalai, suformuojantys priešaknio lapų skroteles (kvapusis tabakas, kermėkai, gazanijos, petunijos).
Kai trūksta šviesos, kai kurių augalų koteliai, esantys žemiau sėklaskiltinių lapų, gali ištįsti ir po išpikavimo. Tokiais atvejais, kad jie neišgultų, būtina iki sėklaskiltinių lapelių užberti žemės mišiniu.
Beveik visų augalų daigams reikia daug šviesos, o štai optimali jų normalaus augimo temperatūra yra skirtinga. Labiau mėgstančių šilumą šalavijų, meksikinių žydrūnių, perilių vystymuisi tinkamiausia temperatūra būtų 20–25 ºC. Ratiliai, šlamučiai, petunijos, pajūriniai laibeniai, verbenos, kochijos, žioveiniai ir daugelis kitų augalų normaliai vystosi 18–22 ºC temperatūroje. Kai kurių šalčiui ištvermingų augalų (našlaičių, pilkšvalapių žilių, kvapiųjų žirnelių) daigams ją pageidautina sumažinti iki 15–18 ºC. Tuomet jie neištįsta, o tampa stipresni ir užsigrūdinę.
