Pavojingiausios šiltnamio augalų ligos ir kaip jų išvengti?

Šiltnamis, kuriame auginame daržoves, prieskoninius ir dekoratyvinius augalus, gėles yra palanki terpė ligų sukėlėjams ir kenkėjams. Sąlygos jiems daugintis, plisti idealios – tankiai auga augalai, užtenka šilumos ir drėgmės, puikios sąlygos žiemoti. Žaladariai gana lengvai čia patenka su oro srovėmis, žeme, vandeniu, bet paskui sunkiai „išprašomi“.

Pavojus visai šalia

Su oro srovėmis į šiltnamį prasiskverbia ligų sukėlėjų grybų sporos. Su laistomu vandeniu, ypač iš atvirų telkinių, gali patekti patogeninių bakterijų, grybų, virusų. Didelė dalis infekcijos nuolat slypi žemėje, jei ši nekeičiama keletą metų. Šalia šiltnamio ar net jo viduje augantys, atrodytų, nekalti dekoratyviniai augalai gali būti virusinių ligų, nematodų atsiradimo priežastis.

Dažnai patys nė neįtardami užkratą ir kenkėjus įnešame su sėklomis, daigais, sodinukais, nešvariais įrankiais, padėklais, avalyne, pirštinėmis, darbiniais drabužiais ir pan. Styrančios neuždengtos augalinių liekanų krūvos taip pat yra pavojingas infekcijos šaltinis. Jei rudenį nespėjome sutvarkyti ir išvalyti šiltnamio, naują sezoną pradėsime rizikuodami, kad mūsų augalus alins ligos ir kenkėjai. Daugelis jų peržiemoja dirvoje, kur patenka nuo užkrėstų liekanų.

Pavojingiausios ligos

Pavojingiausios šiltnamio augalų ligos yra šaknų ir pašaknio puviniai. Atsižvelgiant į susirgusio augalo amžių, ligos sukėlėją ir požymius, jos dar vadinamos diegavirtėmis, juodąja kojele, juoduoju šaknies puviniu, vytuliu, pašaknio bei šaknų puviniais. Šias ligas sukelia patogeniniai dirvos mikroorganizmai – grybai ir bakterijos. Jais augalai gali apsikrėsti įvairiais augimo tarpsniais: nuo sėklų dygimo iki derėjimo.

Diegavirtę, arba juodąją kojelę, dažniausiai sukelia Pythium, Aphanomyces, Phytophthora ir kitų genčių patogeniniai grybai. Sukėlėjai gyvena dirvoje ar daigyno žemėje, jų sporos gyvybingos gali išlikti kelerius metus. Liga serga daugelis daržovių ir dekoratyvinių augalų daigų. Ji pažeidžia šaknies kaklelį. Šis paruduoja arba pajuosta, suplonėja, pradeda pūti. Galiausiai augalai žūsta. Liga dažniausiai pradeda plisti tik sudygus daigams, labiau vėsiu oru. Palankios sąlygos susidaro rūgščioje, per daug drėgnoje žemėje, kai augalai susodinti labai tankiai.

Ligos išvengti galima ne tik dezinfekuojant daigynų žemę, bet ir laikantis elementarių agrotechnikos taisyklių. Beicuotos sėklos yra atsparesnės patogenams. Bet net ir beicavimas ar kitų apsaugos produktų naudojimas neapsaugos nuo nelaimių, jei sėklas sėsime ar daigus sodinsime į šaltą, drėgną dirvą, laistysime šaltu vandeniu. Labiau sirgti linkę azotu pertręšti, ištįsę, nepakankamai apšviestoje vietoje augantys ar skurstantys augalai.

Šaknų puviniai dažniausiai pražudo jau derančius augalus. Juos sukelia patogeniniai mikroorganizmai, kurie, peržiemoję augalų liekanose, labai užkrečia šiltnamio žemę. Vieni dažniausių yra Fusarium genties grybai.

Pirmieji ligos požymiai pastebimi stiebo apatinėje dalyje, prie žemės paviršiaus. Nekrotinės dėmės apjuosia ne tik pamatinę dalį, bet ir šaknis. Pagrindinė šaknis pasidaro tamsiai ruda, trūkinėja, pūva. Esant didelei drėgmei pažeistose vietose susiformuoja rausvai rudos grybo apnašos. Apatiniai lapai apvysta, palaipsniui gelsta ir džiūsta, o likus 3–4 dienoms iki augalų žuvimo, saulėtą dieną, nuleipsta.

Ypač smarkiai nukenčia agurkai, augantys nepalankiomis sąlygomis, kai žemės temperatūra nukrinta žemiau kaip 16 °C arba pakyla per 28–30 °C. Per didelė drėgmė, laistant nuolat ant stiebų patenkantis vanduo sukelia šaknų ir apatinės stiebo dalies puvinius.