Pelkių žolė – rankų darbo šilumos pripildyti dirbiniai
Susitikti su Indraja Raudonikyte susitarėme artėjant rugiapjūtei, todėl kelyje akį malonino praskriejantys auksaspalviai javų laukai ir nematytų vietų kraštovaizdis. Kartu viduje spurdėjo ir jaudulys – juk niekad nežinai, kas laukia įsukus į kiemą. Čia pirmasis mus pasitiko linksmuolis australų aviganis, šeimos augintinis šuo Leo. Paskui jį atskubėjo ir besišypsanti šeimininkė. Tik įsukę į kiemą supratome, kad patekome į namus, kur karaliauja natūralumas, darna ir bendrystė su gamta. Pokalbiui įsitaisėme jaukioje pavėsinėje, kurią sumeistravo Indrajos vyras Audrius Nutautas. Labiausiai smalsumą ir akis traukė joje pastatyta krosnis. Ji tarsi kvepėjo seno namo istorija, džiovintais augalais, namų šiluma. Rodės, prieisi arčiau, paliesi ir jausi, kaip prisipildai rankų darbo šilumos ir jaukumo. Ant viryklės, kūrenamos ugnimi, ramiai pupsėjo arbatinis su vandeniu, laukdamas, kol išmanančios rankos įmes žolelių arbatai.
Ant medinio stalo, užtiesto drobiniu audeklu, mūsų jau laukė smilkalai, keraminiai „Luotai“ (senovinės skobtos valties formos smilkalinės), puodeliai, siūlai… Visa tai – Indrajos aistra, gyvenimo būdas bei darbas. Patogiai įsitaisiusi ant savo mylimos kėdės, KTU Dizaino fakulteto docentė Indraja Raudonikytė ėmėsi pasakoti gyvenimo istoriją ir prekinio ženklo „Pelkių žolė“ gimimą, atvedusį ją į šiuos kraštus svajoti, kurti ir gyventi.
Artimas Vilkijos kraštas
Moteris pasakoja, kad Vilkijos ir Seredžiaus piliakalnio apylinkės, apsuptos Nemuno ir Dubysos vingių, visada buvo jos gyvenime, nes visai netoliese prasideda jos giminės šaknys. „Mano prosenelių sodyba buvo įsikūrusi apie 30 km nuo šios vietos, aplinkiniai vadino ją „dvareliu“, tačiau atėję sovietai viską taip sulygino su žeme, kad neliko visiškai nieko, nei žymės, kad čia buvo stambus ūkis“, – su liūdesiu pasakoja Indraja. Ten buvo ir Indrajos močiutės, kuri dar dabar gyva, vaikystės namai. Iš senolės pasakojimų moteris sužinojo, kad jos šeimai iš vakaro pranešė, kad kitą rytą stribai ateis jų tremti, todėl namiškiai pasiėmė tik būtiniausius daiktus ir bėgo. Taip šeima liko kaip stovi: teko ilgai slapstytis, bėgti, nors moters prosenelis tuo metu turėjo apie 100 hektarų dirbamos žemės.
Tiesa, buvo ir labai daug kitų sutapimų, susijusių su šia vieta, paskatinusių sodybos paieškas apylinkėse. Indraja pasakoja, kad jaunystėje mokėsi dailės gimnazijoje, ir vasarą jai reikėjo atlikti praktiką. „Tuomet mamos klasiokas, tapytojas Jonas Maldžiūnas, kuris turėjo didelį namą kitoje Nemuno pusėje, Kriūkuose, mane priėmė vasarai pagyventi. Jis mane kuravo, mokė, kaip atlikti dailės darbus“, – prisiminimais dalijasi moteris. Pagrindinis tapymo objektas, tuo metu labiausiai inspiravęs menininką, buvo Seredžiaus piliakalnis. „Jis nuolat man pasakojo, kad Polis Sezanas turėjo savo kalną – Mont Sainte-Victoire, kurį tapė. Toks pats kalnas jam buvo šis piliakalnis. Tą vietą, kur Dubysa įteka į Nemuną, aš turėdavau nutapyti po 20 kartų per dieną“, – prisimena moteris. Indraja tikina, kad jai, kaip paauglei, tai atrodė labai griežta tvarka, tačiau dabar sako suprantanti, kad tai buvo reikalinga jos kaip menininkės ugdymui. Ir, žinoma, jei nepasiekdavo nurodyto paveikslų skaičiaus, jokios bausmės nebuvo taikomos.
Bėgo metai, ir jaunystės laikotarpiu surinkta vaizdinė medžiaga apie šias apylinkes Indrajai kaskart ją pavarčius atrodydavo vis mielesnė. „Mano bičiulė pačiame Seredžiaus miestelyje turi iš senelių paveldėtą sodybą. Už kelių kilometrų nuo čia yra ir vyro krikštatėvio tėviškė. Mano vaikystės draugė čia atitekėjo. Gera turėti pažįstamų apylinkėse, bet labai smagu sutikti ir naujus veidus“, – dalinasi Indraja. Pradėjusi draugauti su dabartiniu savo vyru, moteris iš karto sulaukė pasiūlymo pasivažinėti ir pasigrožėti Čekiškės apylinkėmis, o atvykus paaiškėjo, kad greta – ir Seredžiaus piliakalnis, ir Nemuno ir Dubysos santaka. Audrius praleido čia daug laiko vaikystėje. Kelionės metu, matyt, tik dar labiau sutvirtėjo meilė šiam kraštui.
Tekstas – Agnės Misiūnaitės-Virbalienės. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės, Indrajos Raudonikytės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2023 m. lapkričio mėnesio numeryje.
