Pergolė – sodybos poilsio oazė
2016 m. 5 rugsėjo d.
Pergolė – tai Jūsų užuovėja ir pavėsis, atsipalaidavimo ir ramybės erdvė, kurioje laikas visiškai nesvarbus. Jauku joje ir dieną, ir naktį. Net tada, kai lauke lyja ar snyguriuoja. Visi patogumai sukurti apgalvojus kiekvieną detalę, įvertinus žmogaus gyvenimo ritmą ir lietuviškų orų aplinkybes.
Rytais pergolėje galėsite romantiškai ir jaukiai mėgautis kava, klausydamiesi vyturio, o vakarais – gurkšnoti vyną, fone girdėdami lakštingalų čiulbėjimą, gandrų klegenimą, žiogų čirškimą, žolės ošimą, raudonų lapų kritimą ar net snaigių sukimąsi ore.
Pergolės vidinis apšvietimas vakarais bus panašus į žvaigždėtą dangų, o nuo vabzdžių, skrendančių šviesos link, ar kritulių apsaugo šonuose esančios slankiosios stiklo konstrukcijos (pergolės sienos). Viską galite valdyti vienu piršto paspaudimu, naudodami pergolės valdymo pultelį.
Pergolės vidinis apšvietimas vakarais bus panašus į žvaigždėtą dangų, o nuo vabzdžių, skrendančių šviesos link, ar kritulių apsaugo šonuose esančios slankiosios stiklo konstrukcijos (pergolės sienos). Viską galite valdyti vienu piršto paspaudimu, naudodami pergolės valdymo pultelį.
Pergolės kilmė ir pritaikymas moderniajai visuomenei
Žodis „pergola“ ‒ itališkas, šioje egzotinėje Pietų Europos šalyje ši pavėsinė ir buvo sumanyta. Istoriniuose rankraščiuose žodis „pergola“ buvo minimas dar nuo 1645-ųjų Trinità dei Monti vienuolyne Romoje. Lietuviškai šis išskirtinis statinys vadinamas irgi panašiai, tik kiek švelniau – pergolė.
Iš pradžių pergolės buvo statomos užželdintos vijoklinėmis vynuogėmis taip tarsi sukuriant savotišką arką. Italai tokioje savo sukurtoje oazėje mėgdavo skanauti vyną, ragauti vynmedžio prisirpintų vaisių.
Iš pradžių pergolės buvo statomos užželdintos vijoklinėmis vynuogėmis taip tarsi sukuriant savotišką arką. Italai tokioje savo sukurtoje oazėje mėgdavo skanauti vyną, ragauti vynmedžio prisirpintų vaisių.
Tekstas ir nuotrauka – Žaliuzių centras „Lauresta“.
Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ rugpjūčio numeryje.