Pjuvenos dirvai – maistas ar papildas? I dalis

Organinių trąšų negalima vertinti vienareikšmiškai. Skiriasi jų poveikis augalams ir žemei – ne visos vienodai gausina humuso ir maisto medžiagų kiekį dirvoje. Ko tikėtis iš pjuvenų ir kur jas panaudoti?

Pjuvenų vertė

Medienoje daugiausia yra celiuliozės (apie 50 proc.), lignino (20–40 proc.), hemiceliuliozės (19–22 proc.), dervų (3–5 proc.) ir vandens. Azoto ir mineralinių medžiagų tėra 0,2–0,4 proc. (sausos masės), vadinasi, apie 10 kartų mažiau nei lapuose ir gerokai mažiau nei žievėje. Skirtingų medžių pjuvenų cheminė sudėtis nevienoda. Pušų ir eglių pjuvenų vertė mažesnė nei lapuočių. Šių spygliuočių medienoje gausu sakingų medžiagų, kurios stabdo puvimą, labiau rūgština dirvą. Nemažai azoto ir peleninių medžiagų randama ąžuolų, bukų, guobų pjuvenose.

Nustatyta, kad šviežiomis pjuvenomis tręšti reikia saikingai, geriau naudoti porą metų pastovėjusias. Jei paskleidžiama nemažai tokių pjuvenų ar drožlių, joms pūvant organinių rūgščių susidaro per daug ir dirva rūgštėja. Tuomet maisto medžiagos lengviau išplaunamos į gilesnius sluoksnius ir augalai jas prasčiau pasisavina, suprastėja vandens ir oro santykis, silpniau vystosi šaknys. Greičiau nuskursta lengvesnės priesmėlio dirvos.

Norint sustiprinti pjuvenų poveikį, reikia jas nurūgštinti klintmilčiais, dolomitmilčiais, gesintomis kalkėmis. Į kibirą pjuvenų įmaišoma 120–150 g kreidos ar gesintų kalkių. Tinka ir pelenai (medžių, ypač lapuočių). Kartu su pjuvenomis ant daržo žemės paskleidžiama 200–700 g/m² pelenų.

Priešingai nei mėšle ar komposte, pjuvenose nėra piktžolių sėklų. Jos gerai sugeria ir lėtai garina drėgmę, todėl galima naudoti kaip kraiką. Dažnai pjuvenomis mulčiuojama. Jos taip pat tinka įvairių kompostų gamybai.

Dirvai pagerinti

Pjuvenos – dirvą purenanti organinė trąša, turtinga celiuliozės ir lignino. Kad sparčiau vyktų mineralizacija, gautume didesnį efektą, jas reikėtų praturtinti azotu (1 kg – 10–20 g). Tai pagrindinis cheminis elementas, skatinantis mikroorganizmų veiklą, augalų augimą ir gerinantis dirvą.

Į pjuvenų kibirą galima įmaišyti įvairesnių trąšų (30 g karbamido, 70 g superfosfato, 10 g kalio chlorido) ir nurūgštinti smulkinta kreida (120–150 g) ar gesintomis kalkėmis.

Kompostui gaminti

Pjuvenos tinka visų rūšių kompostui gaminti. Svarbu, kad azoto (N) ir anglies (C ) santykis į krūvą kraunamose medžiagose būtų optimalus, nes jas skaidantys mikroorganizmai energijos ir maisto gauna iš minėtų cheminių elementų turinčių organinių junginių. Kompostas ỹra gerai, kai azoto ir anglies santykis  – 1 : 20–30. Dėl šios priežasties į pjuvenas, kuriose gausu anglies (N : C – 1 : 500), būtina pridėti daug azoto turinčių medžiagų (mėšlo, šviežios žolės, žalių lapų, pūvančių vaisių, daržovių ir kt.). Pageidautinas bendros masės anglies ir azoto santykis – 3–4 : 1.

Komposto krūva turi būti drėgna, bet ne šlapia. Minimalus santykinis drėgnis, skatinantis mikroorganizmų veiklą, yra 12–15 proc., optimalus – 60–70 proc. Kompostas turėtų įšilti iki 40–70 °C, į visus sluoksnius patenkant užtektinai oro. Krūvą būtina reguliariai permaišyti ar perversti.

Į kompostuojamas pjuvenas reikia įmaišyti bent 1/4 mėšlo arba durpių. Jei jų neturite, galite berti azoto (1 kg pjuvenų – 20–60 g), amonio salietros ar karbamido (20–45 g). Mineralines trąšas pakeis srutos ar nupjauta smulkinta vejų žolė. Žinotina, kad ąžuolų ir spygliuočių medžių pjuvenos skaidosi ilgiau, todėl jų geriau nedėti į bendrą krūvą, o kompostuoti atskirai. Maišyti su kitų lapuočių pjuvenomis irgi nereikėtų.

Komposto vertę padidina ir pelenai (2–3 kg/m³) ar paukščių mėšlas, nes juose gausu šlapalo rūgšties, kurios aerobinės bakterijos amonio junginius paverčia azotu, o vėliau – nitratiniu azotu. Paukščių mėšlo įmaišoma santykiu 2 : 1. Šios ekologiškos trąšos yra šarminės reakcijos, mažina pjuvenų rūgštumą, dirvožemyje greitai mineralizuojasi, todėl jas augalai lengvai pasisavina. Pelenus berti reikia tolygiai, plonu sluoksniu, geriau sumaišytus su žeme. Procesai vyksta greičiau, kai į krūvą patenka arklių mėšlo (bent 10–20 kg/m³) – jame gausu celiuliozę ir ligniną skaidančių mikroorganizmų.

Pexels nuotr.