Planas pasauliui: TRYS SESERYS
„Ištiesk rankas ir leisk man padėti ant jų puokštelę ką tik nuskintų stumbražolių, nesurištų ir krintančių lyg ką tik išplauti plaukai. Viršuje jos auksintos žalios spalvos, prie pat žemės stiebeliai turi violetinės ir baltos ruoželių. Pauostyk kuokštelį, prisikišęs prie nosies. Užuosk medaus ir vanilės aromatą, gožiamą upės vandens ir juodžemio kvapų, ir suprasi mokslinį šio augalo pavadinimą Hierochloe odorata, reiškiantį „kvapnioji šventa žolė“. Mūsų kalba ji vadinama wiingaashk – maloniai kvepiantys Motinos Žemės plaukai. Įkvėpk šio aromato, ir pradėsi prisiminti tai, ką nė nenutuokei užmiršęs“, – rašoma Robin Wall Kimmerer knygos „Stumbražolių pynimai. Protėvių išmintis, augalų mokymai ir mokslinis pažinimas“ pratarmėje. Šioje išminčių knygoje rašoma ne tik apie stumbražoles. Kviečiame susipažinti su trimis seserimis vadinamų daržovių bendryste.
Tai jos turėtų pasakoti šią istoriją. Kukurūzų lapai šnara skleisdami melodiją tarsi laidos užsklandėlę, tai subtilus jų pašnekesys vieno su kitu ir su vėjeliu. Karštą liepos dieną – per ją kukurūzai gali užaugti šešis colius – girdėti, kaip plečiantis tarpubambliams stiebas kyla į šviesą. Lapai ilgai girgždėdami lenda iš savo makščių ir kartais tyloje girdėti, kaip staiga pokšteli pratrūkęs minkštimas, kai vandens prisipildžiusios ląstelės išpampsta ir nebetelpa stiebuose. Tai būties garsai, bet jie nėra balsas.
Pupelės turi išleisti glostantį garsą, tylų šnypštimą, kai švelniaplaukis viršūninis ūglis apsiveja šiurkštų, grublėtą kukurūzo stiebą. Paviršiai subtiliai vibruoja vienas priešais kitą, ūseliai pulsuoja verždami stiebelį, tai tegali girdėti pro šalį lekianti lapgraužė spragė. Bet tai nėra pupelių daina.
Gulėjau tarp nokstančių moliūgų ir girdėjau traškesį, kai lapai it skėčiai siūbavo pirmyn atgal, suvaržyti ir apriboti savo ūselių, o vėjas pakeldavo ir vėl nuleisdavo jų kraštus. Pūpsančio moliūgo įrantoje įtaisytas mikrofonas atskleistų, kaip pykšteli besiplečiančios sėklos, kaip srovena oranžinį sukulentinį kūną pripildantis vanduo. Tai garsai, bet ne istorija. Augalai pasakoja savo istorijas ne tuo, ką sako, o tuo, ką daro.
Kas nutiktų, jei būtumėte mokytoja, bet neturėtumėte balso savo žinioms perteikti? Jeigu nebemokėtumėte išvis jokios kalbos, o vis dėlto reikėtų šį tą pasakyti? Argi neišreikštumėte to šokiu? Ar neparodytumėte judesiais? Argi kiekvienas jūsų gestas nepapasakotų tos istorijos? Ilgainiui taptumėte tokiu išraiškingu žmogumi, kad vien pažvelgus į jus atsiskleistų visa istorija. Taip ir su tyliais žaliais lapais. Skulptūra tėra uolienos gabalas su topografija, išskaptuota ir iškalta kalteliu, bet tas uolos gabalas gali atverti jūsų širdį taip, kad išvydęs skulptūrą jūs jau tapsite kitoks. Ji perteikia žinią neištarusi nė žodžio. Ne kiekvienas ją supras, akmens kalba yra nelengva. Akmenys ir uolos murma. O augalai kalba ta kalba, kurią gali suprasti kiekviena alsuojanti būtybė. Augalai moko universaliai – maisto kalba.
Prieš kelerius metus čerokių rašytoja Awiakta įspraudė man į ranką mažą paketėlį. Tai buvo kukurūzo lapas, išdžiovintas ir sulankstytas kaip maišelis, prie jo pririšta virvelė. Nusišypsojo ir perspėjo: „Nežiūrėk vidun iki pavasario.“ Gegužę atrišu paketą ir randu dovaną – tris sėklas. Viena jų – auksinis trikampis, kukurūzo grūdas, viršuje platus, įdubęs, siaurėjantis link kieto balto krašto. Kita – žvilganti pupelė, išmėtyta rudomis dėmelėmis, apvali ir glotni, jos pilvas vidury pažymėtas balta akute, tarsi randu ant sėklos, rodančiu prisitvirtinimo vietą – hilum. Laikoma nykščiu ir smiliumi, ji slidi lyg nugludintas ar nulakuotas akmuo, bet tai ne akmuo. Ir trečia – moliūgo sėkla tarsi ovalus porcelianinis indas užspaustais kraštais ir kieta it pyrago pluta, iškelta išsipūtusio minkštimo. Laikau rankoje vietinių žemdirbių dvasią – Tris Seseris. Šie augalai kartu – kukurūzas, pupelė ir moliūgas – maitina žmones, žemę ir mūsų vaizduotę, pasakodami, kaip mes galėjome gyventi.
Ištraukos iš Robin Wall Kimmerer knygos „Stumbražolių pynė“ tęsinį skaitykite „Sodo spalvų“ 2023 m. gegužės mėnesio numeryje.
