Po žemėmis slepiasi… Grambuolys
Tiesiogiai su grambuoliais, dar vadinamais karkvabaliais, o tiksliau – su lervomis, esame ne vienas susidūrę arba bent girdėję apie jas. Didelių nuostolių grambuolių lervos pridaro patekusios su žeme, kompostu į šiltnamius. Braškių lysvę jos gali sunaikinti per 1–2 savaites. Kovoti su šiais kenkėjais sunku, nes nematai, kur jie tūno. Džiaugiesi, kad braškės gausiai žydėjo ir primezgė uogų, o kereliai staiga nuvyto – lyg peiliu kas būtų įpjovę. Prakasi žemę aplink žuvusį augalą, o ten lerva besanti. Bet kurios rūšies grambuolių gyvenimo ciklas panašus (kiaušinėlis – lerva – lėliukė – vabalas). Jis trunka apie 3–4 metus, kai kurių rūšių – iki 5. Ciklas prasideda vasaros pabaigoje, kai suaugę vabzdžiai poruojasi ir dirvoje padeda kiaušinėlius (viena patelė – iki 50). Iš jų išsirita lervos ir dirvoje pragyvena 3–4 metus, ten žiemoja, įsirausdamos giliau į žemę (net iki 70–120 cm).
Suaugę vabzdžiai minta jaunais vyšnių, obelų, slyvų, agrastų, erškėčių, gudobelių, klevų, karklų, liepų, ąžuolų, beržų, alksnių, drebulių, lazdynų, kaštonų lapais. Lervos maistui neišrankios – graužia įvairių žolinių ir sumedėjusių augalų (jaunų medelių, vejos žolių, apynių, arbūzų, bulvių, svogūnų, morkų, javų, kopūstų, česnakų, braškių ir kt.) šaknis. Per 3–4 metus kai kurių rūšių lervos užauga įspūdingo dydžio, beveik iki 7 cm ilgio, baltos, mėsingos, susirietusios C raidės forma, ruda galva. Užaugusios vasaros mėnesiais jos virsta lėliukėmis, o vėliau vabalais, kurie peržiemoję pavasarį pakyla skraidyti, ieškoti poros ir vėl pradėti naująjį gyvenimo ciklą. Štai kodėl vienais metai stebimas gausus vabalų skraidymas, o kitais – gąsdinantis lervų antpuolis.
Užkrėstomis dirvos laikomos tada, kai 1 m2 plote, iki 20 cm gylio, randama 5–10 lervų. Prieš sėjant ar sodinant pavasarį ir vasarą rekomenduojama atlikti bandomuosius kasimus ir patikrinti, ar dirvoje yra jų, jei taip – kiek. Tuo metu lervos būna 10–30 cm nuo dirvos paviršiaus, o rudenį vėl nusileidžia į gilesnius sluoksnius. Reikia iškasti 1 m2 dydžio ir iki 40 cm gylio duobeles. Jei dirva molinga, lervų greičiausiai nebus. Jos daugiausia gyvena priesmėliuose, smėlinguose dirvožemiuose.
Kaip kovoti su grambuoliais?
Suaugusių vabzdžių rinkimas. Tai geriausia daryti anksti ryte, kai jie nejudrūs tupi ant medžių lapų. Pomedžiuose reikia patiesti paklotą, stipriai papurtyti kamieną ir surinkti nukritusius vabzdžius. Tokiu būdu galima sutrikdyti vystymosi ciklą iš anksto. Mažiau suaugėlių – mažiau besočių lervų.
Natūralūs priešai. Grambuoliai turi ir priešų. Varnėnai gaudo suaugusius vabzdžius arba dirvoje ieško kitų gyvių, nes lervas sunku pasiekti. O štai kurmis – aršiausias grambuolių lervų priešas. Be reikalo daugelis stengiasi išvyti jį iš sklypo – šiam gyvūnui kur kas lengviau pasiekti ir po žemės sluoksniu gyvenančias grambuolio lervas, ir kurklius.
Įšalas. Retais atvejais naikinti grambuolių lervas padeda pati gamta. Jei žiemą žemė gerai įšąla, jos žūsta. Vis dėlto lervos yra gudrios ir lengvai nesušąla, pasitraukia į gilesnius sluoksnius. Nebent pasitaiko besniegė žiema, kai dirva neįšala – lervos anksti pradeda lipti į viršų, o tuomet vėl pašąla.
Augalai. Grambuolių lervos nemėgsta vietų, kur auga grikiai, lubinai. Sumažinti jų skaičių iš dalies padeda ir piktžolių, pavyzdžiui, varpučių, naikinimas.
Dirvos kalkinimas. Grambuoliai nesiveisia ir kalkingoje dirvoje.
Nuolatinis dirvos dirbimas, juodas pūdymas. Tai vienas paprasčiausių būdų. Rudenį dirva sukasama bent iki 20 cm gylio. Nereikia laukti, kol lervos nusileis žiemoti iki 1 m gylyje. Jos išverčiamos, nesuspėja sulįsti į žemę, daugelis sužalojamos mechaniškai, todėl arba žūva pačios, arba išrankiojamos paukščių. Sėjant vejas, būtina užtiesti tankų tinklą.
Cheminiai preparatai dažniau naudojami sodinant mišką. Jais purkšti daržoves pernelyg drastiška ir gali pakenkti.
Nuotr. Wikipedia, https://lt.wikipedia.org/wiki/Paprastasis_grambuolys
