Po žemėmis slepiasi… Kurklys

Paprastasis kurklys dar vadinamas parpliu, turkliu, net sausumos vėžiu, nes iš tiesų primena upinį vėžį. Gyvena drėgnose dirvose (smėlyje jo nerasime) rausdamas urvus 10–15 cm gylyje ir žalodamas požemines augalų dalis. Nors šis kenkėjas ir gyvena dirvoje, bet gerai skraido, bėgioja ir plaukia. Į paviršių jis išlenda retai, dažniausiai naktį. Žiemoja iki 2 m ir giliau žemėje arba kompostų krūvose.

Priekinėmis letenėlėmis kurklys rausia urvus, o stipriais dantimis graužia viską savo kelyje. Apvytęs augalas lengvai išraunamas. Nuo jo įvairiomis kryptimis eina piršto storio urveliai. Dažnai į daržus kurklys patenka su mėšlu, kompostu. Daug visokių yra kenkėjų, bet šis, rodos, pranoksta visus kitus nesugaunamumu.

Kurklio kūnas stambus, 35–55 mm ilgio, tamsiai rudas. Galva didelė, apsaugota chitininio šarvo. Pilvelis beveik trys kartus ilgesnis už krūtinę. Krūtinės šarvas kietas, sudarytas taip, kad galva gali iš dalies pasislėpti po juo. Kenkėjas turi labai dideles sudėtines akis, ilgus ūsus-antenas ir dvi poras čiuptuvų, juosiančius graužiamuosius burnos organus. Priekinės galūnės pritaikytos rausti žemę. Suaugėlių sparnai yra žvyno pavidalo, ramybės būsenoje sudėti išilgai kūno ir dažnai ilgesni už pilvelį. Kūnas rudas, tik galva ir krūtinė tamsesni.

Kurkliai minta daugiausia dirvoje gyvenančiais gyviais (vabzdžiais, sliekais ir k.), bet apskritai yra visaėdžiai. Šie kenkėjai, rausdami žemę, pagerina jos aeracines savybes, tačiau darydami tunelius daržuose apgraužia augalų šaknis. Tad kurklių teikiama nauda ir daroma žala priklauso nuo jų skaičiaus. Visgi dėl nepaprasto prisitaikymo, greito ir gausaus dauginimosi juos įprasta laikyti kenkėjais.

Patelės ruošia kupolo pavidalo lizdą arti žemės paviršiaus, netgi matomas šioks toks iškilimas – kad saulė geriau sušildytų kiaušinius. Ten gali būti keli šimtai kiaušinių, panašūs į skruzdėlių, tik didesni. Ką tik išsiritę kurkliukai primena neįprastai dideles skruzdėles. Lervos auga kelerius metus, po to virsta nimfomis su sparnų užuomazgomis.

Kaip išprašyti kurklį?

Kurklius jų gyvenamojoje zonoje išnaikinti sunku. Cheminiai preparatai tik kuriam laikui atbaido, tačiau vėliau jie vėl grįžta į tas pačias vietas. Tai tas pats, kaip iš patrankos šaudyti į žvirblius – nedarykite to, sugaišite laiko, išleisite pinigus ir pakenksite sau.

Reguliuoti kurklių gausumą reikia pradėti pavasarį ir intensyviai. Gegužę ir birželio pradžioje būtina tris kartus supurenti dirvą tarpueiliuose – taip sunaikinsite kenkėjų lizdus. Jeigu birželį supurensite žemę iki 15–20 cm gylio, daug kiaušinėlių išversite lauk. Belieka juos surinkti ir sunaikinti. Paukščiai taip pat noriai surinks kiaušinėlius, tik gaila, kad jų nemato po žeme. Įleisti vištų į daržą irgi nenorėsite.

Kad būtų aišku, kur kasti, kitų metų gegužės pradžioje ant žemės išdėliokite šviežio mėšlo, pridenkite faneros, ruberoido lakštu. Kurkliai po jais raus žemę ir dės kiaušinius. Po 20–30 dienų visai nesunkiai rasite ir sunaikinsite šiuos lizdus.

Vienas paprastas būdas yra rudeniop, rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje, darže iškasti apie 50 cm gylio duobę ir ją prikrauti mėšlo (ypač tinka arklių). Kurkliai žiemai ieško sąlygiškai šiltesnės vietos, todėl ir įsirausia į mėšlo krūvą. Orams atšalus, duobę reikia atkasti ir visą turinį paskleisti plonu sluoksniu. Kenkėjai sušąla.

Kurkliai nemėgsta chrizantemų kvapo. Jei smulkiai supjaustytus stiebus sumaišysite su dirvožemiu, jie iškeliaus į kitą lauko dalį. Panašiai kenkėjai elgiasi, jei kas 1–1,5 m susmaigstomos žalios alksnių šakelės. Nudžiūvusias būtina pakeisti šviežiomis. Ne prasčiau kurkliai bėgs, jei kilkių, sardinių, strimėlių, kitų silkinių žuvų gabaliukų užkaskite tarpueiliuose ar prie augalų. Jei ant jų esate labiau įtūžę, visiškai negailestingi, sugrūskite kiaušinių lukštus, suvilgykite saulėgrąžų aliejumi ir negiliai įterpkite į dirvožemį. Noriai pasivaišinę tokiu patiekalu kenkėjai žūva. Jiems nepatinka vištų mėšlas, česnakų, serenčių kvapas.

Daržovių ir kitų augalų daigus apsaugosite, jei aplink į dirvožemį įkasite skardos ar polietileno plastiko juostas į 5–6 cm gylį ir 2–2,5 cm iškilusias virš žemės.

Nulijus stipriam lietui, urveliai užpilami vandeniu. Kurkliai pradeda rausti naujus urvus, tuomet jie labai gerai matomi ir galima sugaudyti.

Per sausrą įkaskite indelius su vandeniu (iki krašto palikite keletą centimetrų). Jie turi būti šiek tiek žemiau nei žemės kraštas. Kurkliai jaučia drėgmę ir, įkritę į indelius, negali išsikapanoti. Taip sugaudysite ne tik juos, bet ir mažas pelytes.

Kartais nuo kurklių gelbsti žibalas (100–120 g/ 10 l vandens). Jo reikia pilti į lizdą. Žibalu sumirkytu smėliu apvedami ir šiltnamiai. Sodininkai sako, kad kartais tai padeda.

Didžiausi natūralūs kurklių priešai – kurmiai, bet ir jie nėra pageidaujami darže.

Pixabay nuotr.