• gruodžio 19 d., Ketvirtadienis

Pokalbis su praeitimi

Netikėti Žemaitijos kelių vingiai atvedė mus prie etnografinės Bilionių sodybos vartų. Šiek tiek sutrikau, nes prieš akis išsirikiavę pastatai priminė Lietuvos Liaudies buities muziejų, tačiau po kelių akimirkų pajutau tikrą čia tekantį gyvenimą: šie seni trobesiai turi jaunus šeimininkus, kuriančius juose naują tikrovę, kurioje puoselėjamas nenutrūkstamas dialogas tarp praeities ir dabarties. Šiandien prižiūrima architektūriniu paminklu tapusi sodyba nėra statiška – priešingai: jos erdvėse vyksta kūrybiniai plenerai, ilsisi piligrimai, su kapelomis švenčia jaunimas. Sodybos vartai visada atviri, kaip ir šeimininkų širdys.

 

 

 

Be plano grįžti į kaimą

Edita su Dariumi patys kilę iš Šilalės krašto, bet jau greitai bus 25 metai, kaip po studijų taip ir pasiliko gyventi Kaune. Tačiau vis daugiau laiko sako praleidžiantys čia, Bilionių sodyboje, kur nuo Kauno – tik kiek daugiau nei valanda kelio.

Pora sako tikrai neplanavusi pirkti sodybos kaime, tačiau taip susiklostė gyvenimo aplinkybės: reikėjo apsispręsti, ar imtis atgaivinti šią sodybą, ar ne. Mat prieš 20 metų ją nusipirko Dariaus tėvukas. Greitai padaręs remontą, jis užkonservavo laikui jautrius ir irti pradėjusius pastatus. Tačiau prabėgus dar 20-čiai metų, stogai vėl ėmė kiurti. Kai pastatai priklauso paveldui, juos privaloma saugoti, prižiūrėti. „Kadangi tėvukas nebenorėjo nieko daryti, mes su Edita atvažiavome čia vieną, kitą kartą. Mums čia patiko, tad galiausiai nusprendėme paįvairinti gyvenimą, kad būtų ne vien tik darbas, kad būtų kur savaitgalį atvažiuoti, kad galėtume kažką kurti, kažko naujo išmokti“, – apie sprendimą atnaujinti sodybą pasakoja Darius. Mieste, anot poros, nėra galimybių pažinti tokių dalykų, kaip kaime. Pavyzdžiui, kaip tvenkinį išsikasti, kaip jį įžuvinti, kokios žuvys tinka, kokios ne? Net žolės pjovimas porai buvo iššūkis, nes reikėjo atsirinkti, kokia žoliapjovė geriausia, gal vis dėlto kirptukas tinka labiau? „Atrodo, tokie paprasti buitiniai dalykai, bet mes jų nežinojome, tekdavo skambinti mamai, tėčiui, krikšto mamai ir kitiems bei klausti patarimų“, – neslepia Edita. Naujovių Darius sako atradęs ir maisto gaminime. Socialiniame tinkle susiradęs grupę prijaučiančių gaminimui kazane, jis ėmėsi gaminti plovą bei kitus patiekalus, kuriais dabar dažnai palepina namiškius ir sodybos svečius.

„Dabar nebesigailime, kad ėmėmės prikelti šią sodybą“, – pasakoja Darius. „Gal ne visai taip“, – šypsodamasi antrina Edita. Moteris dalinasi, kad jaunystėje tikrai neturėjo minčių grįžti į kaimą, ypač todėl, kad pati kilusi iš mažo miestelio. Tad gyvenimas didmiestyje jai atrodė labai viliojantis – tiesiog svajonių vieta, atverianti visas galimybes. „Ir mintys buvo „tik jau ne į kaimą…“, – su šypsena prisimena Edita.

 

 

Užsidegusi lemputė

Kartą bekeliaujant su šeima po Pietų Prancūziją ir Editai besižavint tos šalies mažų kaimelių grožiu, jai netikėtai kilo mintis, kad juk ir jų šeimoje yra graži ir autentiška vieta, kuria niekas nesinaudoja. „O kodėl mes negalime padaryti taip, kad pas mus važiuotų žmonės ir grožėtųsi?“, – tąsyk susimąstė dabartinė sodybos šeimininkė. Šia mintimi moteris pasidalino su vyru, kurį idėja kiek nustebino, tačiau neįsišaknijo galvoje. Kaip sako pati Edita, likusią kelionės dalį ji praleidusi su užsidegusia lempute galvoje, jau kurpiant planus, kaip atgaivinti turimą sodybą. Kadangi pradžiai reikėjo gero impulso, moteris sugalvojo sodyboje atšvęsti savo 20 metų vedybinę sukaktį. Edita greitai susidarė planą, išsiuntinėjo kvietimus artimiesiems. „Tuomet visi vienas po kito pradėjo skambinti ir klausti, KUR“, – juokdamasi prisimena Edita. Pirmąją šventę sodyboje moteris suorganizavo kluone. „Nors kluonas buvo tragiškos būklės, mes viską padarėme taip gerai, kad niekas nenorėjo išvažiuoti, – šypsosi šeimininkė. – Aš tuomet pasakiau: Dariau, matai, gera vieta. Vadinasi, žmonėms to reikia“, – pasakoja moteris. Nuo tada prasidėjo sodybos atgimimas. Edita su Dariumi dirbo negailėdami savęs ir nepaisydami artimųjų bei draugų kritikos ir neigiamų nuomonių. „O ką, mes žemaičiai užsispyrę, jeigu jau pasakėme – viskas. Aš tik pagalvojau: na, jūs dar paprašysite manęs raktų…“ – juokiasi moteris.

 

 

Tekstas – Agnės Misiūnaitės–Virbalienės. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2022 m. gruodžio mėnesio numeryje.


guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus

Šiandien

  • Gruodžio 19, ketvirtadienis.
  • Saulė teka 08:39, leidžiasi 15:53.
  • Mėnulis teka 20:29, leidžiasi 11:45.
  • Mėnulis Liūte, dylantis, III ketvirtis. Pilnatis gruodžio 15 d.
  • Darijus, Gerdvilas, Nemezijus, Rimantė, Rufas, Urbonas, Lėja
  • KIRMINŲ DIENA. Vaisių diena. Jei nelabai šąla, genėkite vaiskrūmius ir vaismedžius. Apžiūrėkite kaupus, dezinfekuokite šiltnamius, daigyklas, įrankius, blizginkite indus. Pirkite dovanas ir buitinius prietaisus.

Populiariausi straipsniai

Sekite mus

Naujienlaiškio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti Sodo spalvų naujienlaiškį, įrašykite savo el.pašto adresą.

Palaukite...

Dėkojame, kad užsiprenumeravote!

Apklausa

Kaip gaunate „Sodo spalvas“?

Įvykių kalendorius