Prieš išvykstant į orchidėjų ekspediciją
Botanikos mokslo knygose šie augalai surinkti į gegužraibinių šeimą. Laikantis tikslumo, dažnai nurodomas mokslinis šeimos pavadinimas – Orchidaceae. Kasdieniame gyvenime juos vadiname tiesiog orchidėjomis. Mūsų krašte jos yra kuklios, palyginti su puošniomis, atogrąžų miškuose klestinčiomis arba „pagerinto“ grožio žiedais besipuikuojančiomis gėlių parduotuvėse, bet visos priklauso tai pačiai augalų šeimai. Ir žiedų forma, ir dauginimosi ypatybėmis orchidėjos yra išskirtinės visame augalijos pasaulyje, o jų gyvenimo ciklas nepaprastas, tarsi šie augalai būtų atskraidinti į Žemę iš kitos planetos. Net kalbant santūriai, be emocijų, vis tiek orchidėjos yra augalijos pasaulio puošmena ir iš kitų išsiskiria išsivystymo lygmeniu. Paskaičiuota, kad gegužraibinių šeimos augalai sudaro apie 10 proc. pasaulio augalijos rūšių.
Naujų žemių užkariautojos
Įdomu, kad orchidėjos vis dar blaškosi, lyg ieškodamos savo tikrosios tapatybės, ir prisitaiko gyventi naujose teritorijose. Eurazijos holarktinėje srityje gegužraibinių augalų plitimo pagrindinės kryptys yra trys: iš pietų į šiaurę, iš rytų į vakarus, iš vakarų į rytus. Šio judėjimo dalyvės orchidėjos susitinka Uralo kalnų regione. Vakariniuose kalnų šlaituose jau įsikūrė tokios, mūsų akimis žiūrint, švelnios ir jautrios europinių orchidėjų rūšys kaip kvapusis plauretis, garbeniai – raudonasis ir kardalapis, net delikatusis musinis ofris! Negana to, iki Rytų Sibiro nukeliavusios baltijinė, raiboji, raudonoji gegūnės. Tai lėto orchidėjų prisitaikymo prie kitokios aplinkos pavyzdys. Keičiantis klimatui, šių augalų laukia spartesni išbandymai: vienos rūšys klestės, sėkmingai slinks į šiaurę, kitų rūšių augavietės skurs ir nyks nuo karščių ir sausrų.
Paslaptys ir mįslės
Ilgai buvo manoma, kad orchidėjos gana jaunos, nes Žemėje atsirado vienos iš pačių paskutinių, iš gamtos paėmusios neįprastas ypatybes ir išvaizdą. Geologiniai gręžiniai parodė, kad neva orchidėjinių augalų žiedadulkių yra 15–20 mln. metų senumo žemės nuosėdose. Jei tai tiesa, tai kodėl jų formų įmantrybės ir lengvas kryžminimasis su kitomis rūšimis tebėra nesibaigę procesai? Tai gyvos paslaptys. Gali būti, kad senesnė hipotezė apie orchidėjas kaip jauniausius augalus Žemėje yra teisinga. Neužtenka net viso darbingo žmogaus gyvenimo jų slėpiniams išaiškinti, todėl ši plati augalų šeima iki šiol ištirta nepakankamai.
„Paprasčiausių“ mįslių pavyzdžiai: nesubrendusios sėklos sudygsta gausiau nei subrendusios; kai kurios dygstančios sėklos bijo šviesos; laboratorijose daiginamos sėklos sudygsta be grybienos, nors vėliau ta pagalba būtina; kai kurių rūšių net lapai netenka žalios spalvos, augalai nebegali savarankiškai maitintis ir tampa „augalais-grybais“ ir t. t. Yra orchidėjų, taip stipriai pasidavusių grybų maitinimui, jog tapo jų išlaikytinėmis, neteko ir lapų, ir šaknų. Tai išblyškusios, be chlorofilo antbarzdės ir ilgalūpės.
O kaip sužinoti, kiek kartų per savo gyvenimą žydi ta ar kita orchidėja? Reikėtų augalus (šakniagumbius ar šakniastiebius) žymėti numeriais ar žetonais kasmet ir taip daryti daug metų nesuklystant, nesumaišant tarpusavyje, registruoti kasmetę būklę, net jei jie kelerius metus nesirodytų paviršiuje.
Parengta pagal Broniaus Šablevičiaus knygos „Lietuvos pievų, pelkių ir miškų orchidėjos“ ištrauką
Broniaus Šablevičiaus nuotr.
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2024 m. kovo mėnesio numeryje.
O jei susidomėjote plačiau, įsigykite Broniaus Šablevičiaus knygą „Lietuvos pievų, pelkių ir miškų orchidėjos“ (Kaunas: Lututė, 2022). Ieškokite elektroninėje parduotuvėje www.knygutės.lt.
