Prijaukinta keramika
Indrė Svirskaitė – jauna menininkė, keramikė. Moteris sako, kad ne ji pasirinko keramiką, o keramika ją. Ilgą laiką šio amato vengusi, galiausiai atrado jį iš naujo. Dabar – laikas, kai mezgasi ši graži bičiulystė: per bandymus ir patirtį Indrė stengiasi susidraugauti su… moliu.
Jaunosios keramikės sodyboje rikiuojasi jos keramikos darbai. Pati keramikė sako, kad ji nuolat ieško jiems vietos, o kai randa – įkurdina kaip akcentus. Kai kurie darbai lauke, o lėkštės, indai, smulkesni darbai – namuose. „Mūsų sodybos namui – daugiau kaip šimtas metų. Yra ir tai liudijantys dokumentai. Prieš trejus metus įsigijome šią sodybą ir iš karto į ją persikraustėme. Čia gimė mūsų jaunėlis sūnus. O aš pati pagaliau turiu nuosavą erdvę kūrybai. Dabar itin jaukūs tie prisiminimai apie persikraustymą. Gyvenome laikiname pastatėlyje, dušą buvome įsirengę lauke, tačiau tai mūsų nė kiek neišgąsdino: svarbiausias buvo tas savų namų, o kartu – ir vietos ramiai kūrybai turėjimo jausmas“, – ima pasakoti jaunoji menininkė.
Molis – itin plastiška medžiaga
Indrė sako, kad ją nuo vaikystės traukęs menas. Mokykloje labai domėjosi daile, vėliau ją pasirinko studijoms. O keramika visada buvo šalia. Pradžioje Indrei ji nepatiko, asocijavosi su purvinomis dirbtuvėmis, su rankas ištepančiu moliu. Tiek mokykloje, tiek universitete ji keramikos vengė, nuolatos bandė ją kažkaip apeiti. „Vienu momentu sugalvojau – gal vertėtų imti ir pabandyti rimčiau padirbėti su moliu? Žinote, moterims su jų 30-tuoju gimtadieniu ateina nauji atradimai, vienos atranda gėlininkystę ir sodininkystę, kitos, kaip, pavyzdžiui, aš, keramiką. Atradau ją iš naujo“, – atvirauja jaunoji keramikė. Menininkė juokauja, kad keramika glaudžiai susijusi su augalininkyste. Kad ir kaip skirtingai atrodo abi šios sritys, jas jungia vienas dalykas – žemė. Augalai sodinami į žemę, o molis – tai ta pati, tik kitokia žemė, žemės turtas.
Indrė sako, kad jai reikia dar daug ko išmokti, kai ką jau išmoko iš savo patirties, per nuolatinius bandymus. Pavyzdžiui, pradžioje moteris galvojo, kad išdžiūvę molio likučiai jau niekam netinkami, ji juos tiesiog išmesdavo. Tik vėliau sužinojo, kad juos galima sudrėkinus perminkyti ir vėl naudoti. „Kol kas naudoju pirktinį molį. Yra Lietuvoje ir keramikų, kurie lig šiol kasa molį patys, išvalo jį, išrenka organiką, smulkius akmenukus ir ilgai laiko molį lauke, kad jis užšaltų, atšiltų. Kuo daugiau tokių kardinalių pokyčių patiria molis, tuo geresnis tampa. Neišdegtas molis trupa; jei jį tiesiog užpiltume vandeniu, jis jo prisigertų ir būtų vėl tinkamas minkyti. Taigi, kol neišdegtas, nepatinkantį gaminį galima atmirkyti ir perdaryti. Molis – medžiaga, kuri man labai patinka: ją galima lieti, lipdyti, žiesti, pjaustyti; kai išdega, pasidaro kietas, o glazūruotas – visiškai nepralaidus vandeniui. Lietuviškas iškastas molis gali būti išdegamas apie 1000 °C temperatūroje, aukštesnėje jis jau ima lydytis“, – pasakoja pašnekovė.
Dirbinių eksponavimas – būdas prisijaukinti sodybą
Pradėjusi dirbti su moliu, Indrė ieškojo savęs ir savo kelio. „Nuo seno žaviuosi medžiuose kabinamais altorėliais. Važiuojant keliu, už jų visad užkliūva akys. Svajojau tokį ir pati pasigaminti, bet su medžiu dirbti nemoku, tad pabandžiau nusilipdyti iš molio. Patiko, pradėjau juos ir artimiesiems dovanoti, kiti pamatę patys užsisakė – kad pagaminčiau jiems.“
Dabar Indrės Svirskaitės stilizuoti altorėliai kabo jau ne vienuose namuose, įvairių sodybų medžiuose. Jie netradiciniai, stilizuoti, su palinkėjimais žmogui, šeimai, porai, namams. „Mano altorėliai – šiuolaikiški, kitokie nei senieji. Manau, kad kiekvienas kūrėjas, amatininkas savo darbuose palieka dalį savęs, tokia dalelė manęs lieka ir mano altorėliuose. Labai noriu, kad jie neštų turėtojams laimę, apsaugą. Gaminu ir mažesnius, ir didesnius altorėlius. Taip pat labai mėgstu gaminti indus namams, kavos puodelius, lėkštutes. Dar viena mano darbelių linija – dekoratyvinės skulptūrėlės ir skulptūros. Jų kai kur esu padėliojusi ir savo sodyboje, lauke. Įkomponuoju jas ten, nes labai noriu šią sodybą kuo labiau prisijaukinti, kad jos erdvės taptų mūsų šeimos erdvėmis. Ant vienos iš ūkinio pastato sienų iškabintos mano molinės rožės. Mėgstu ir kitų kūrėjų darbus – jų mano namuose ir sodyboje vis daugėja“, – sako jaunoji keramikė.
Išpildytas norvegiškas vaizdas
Indrė gimė ir ilgą laiką gyveno Druskininkuose. Po studijų Vilniuje grįžusi į gimtuosius namus, sukūrė šeimą, o greta ėmė ieškoti galimybių gaminti keraminius gaminius. Ir ne tik juos gaminti, bet ir tobulėti, išsamiau susipažinti su įvairiomis technikomis, ieškoti naujų galimybių, rasti naujų mokytojų, iš jų mokytis. Beieškodama atrado naujai atidarytą amatų centrą Druskininkuose. „Savo keraminius dirbinius gaminu ir savo sodyboje, ir nuvažiavusi į Druskininkus, į amatų centrą „Menų kalvė“. Kai buvo karantinas, daugiausiai dirbau sodyboje. Sau darbo kambarį pasidariau čia kažkada buvusiame mūsų laikiname namelyje. Esu susivežusi čia molį, įrankius, nors pagrindinė mano studija tebėra „Menų kalvėje“. Mano krosnis, kurioje išdegu gaminius, stovi amatų centre. Kai jis atsirado – labai palengvėjo. Mano tobulėjimas, mokymasis suintensyvėjo, pradėjau mokytis iš patirties. Vieną darbelį darau ilgai: atima laiko galvojimas, ką, kur dėlioti, komponavimas, pusę dienos skiri vien tik tam. Dalis to laiko tenka pakrovimui į krosnį, džiovinimui. Tuomet jau prasideda glazūravimo darbai. Jei gaminį sugalvoju daryti vienspalvį, jį tiesiog pamerkiu į glazūrą ir ištraukiu. Jei detalių daugiau, ir norisi jų spalvotų, reikia kruopštumo: glazūruoti tenka atskirai kiekvieną iš jų. Stengiuosi vienu metu daryti bent kelis gaminius, kad krosnis būtų pilnai pakrauta, neveiktų bergždžiai“, – pasakoja Indrė.
Atsiradusi galimybė dirbti amatų centre tarsi išpildė Indrės ilgai mintyse nešiotą vaizdą, kurį ji matė keliaudama po Norvegiją. „Mažo miestelio senamiestyje užklydau, kaip tuomet maniau, į parduotuvę. Tačiau užėjusi pamačiau, kad viduje esanti moteris nėra tik pardavėja. Pasirodo, užsukau į keramikės studiją, kur vienoje patalpos pusėje dailiai išrikiuoti puikavosi jos indų kolekcijos kūriniai, o likusi dalis buvo skirta edukacijoms bei jos kūrybai. Pati keramikė tuo metu, kai šnekučiavosi su mumis, neatsitraukdama nuo proceso toliau klijavo savo puodeliams ąseles. Tą vaizdą aš ilgai nešiojausi savyje, galvodama, kaip iš tikrųjų gražu stebėti kūrėją jo darbo erdvėje. Amatų centre „Menų kalvė“, Druskininkuose, ir dabar norintys susipažinti su įvairiais amatais gali užsukti į mūsų, kūrėjų, dirbtuves, apžiūrėti studiją, darbo įrankius, pamatyti darbo procesą ir įsigyti dirbinių“, – sako Indrė Svirskaitė.
Indrė labai džiaugiasi, kad Druskininkuose esantis amatų centras itin traukia miesto svečius, turistus, jaunimą, moksleivius. Ir ne tik mokslo metų laikotarpiu – į centrą užsuka ir stovyklaujantys vaikai. „Pastebėjau, kad vaikams labiausiai patinka pats minkymo procesas, gaminio lietimas. Kai vedžiau užsiėmimus darželyje, su tokio amžiaus vaikais geriausia buvo tik lipdyti, o su glazūromis jau nedirbdavome, vietoj to naudodavome įprastus dažus vandens pagrindu. Darželinukai tepa šlapiu teptuku dažus ant savo išdegto dirbinio, vadinamo biskvitu, o jis per sekundę nusidažo ir lieka sausas. Vaikai labai tuo stebėdavosi“, – prisimena Indrė.
Ateityje norėtų gaminti ir glazūrą
Kol kas Indrės gaminiai gaminami iš molio ir yra dengiami glazūra. Su moliu moteris vis dar intensyviai eksperimentuoja. „Molį perku keramikos gaminių parduotuvėse. Dar studijų laikais supratau, kad su visais moliais dirbti neįmanoma, reikia pasirinkti konkretų. Žemos temperatūros (apie 1000 °C) degimo molis yra vienokių savybių, aukštos temperatūros (apie 1200 °C) degimo molis – kitoks: jis išdegtas į save jau neįgeria vandens. Kai kurie moliai, išdegti skirtingoje temperatūroje, stipriai pakeičia savo spalvą. Ne kiekvieną molį galima degti aukštoje temperatūroje – iš dirbinio gali likti bala, paprasčiausiai išsilydys. Mano krosnis – elektrinė, nustatai temperatūrą, ir jau gali gaminius deginti. Visiškai išdegę jie būna po paros“, – pasakoja keramikė.
Glazūros Indrė kol kas pati negamina, tačiau labai nori ir tuo domisi. Glazūros gaminimas reikalauja chemijos žinių, tad ateityje moteris planuoja susirasti mokytoją, kuris supažindintų ją su šios medžiagos gaminimo subtilybėmis. „Kol kas glazūras perku. Gaminys išdeginamas du kartus: pradžioje – pagamintas, tada – jau padengtas glazūra. Degti reikia ir trečią kartą, tačiau tik tuo atveju, jei gaminys padengiamas auksu ar liustromis. Glazūra – stiklo sluoksnis ant molio. Jis skysta kaip grietinė, kartais gaminys į ją pamerkiamas, kartais ja nudažomas. Vienų glazūrų spalva jau aiški, tokia ir bus ant gaminio, o kitos spalvas keičia priklausomai nuo temperatūros, naudojamos galutiniam išdeginimui. Kartais išeina ne tokios, kokių tikiuosi. Kartais gaminys suskyla, būna gaila jį prarasti. Jei skyla dar iki išdeginimo, bet jau išdžiūvęs, jau sudėtinga kažką suklijuoti, bet įmanoma. Jei skyla degimo metu arba vėsdamas – tenka išmesti arba panaudoti kokiai nors kitai kūrybinei idėjai. Gaila, bet tada darai iš naujo, mokaisi iš klaidų“, – pasakoja jaunoji keramikė.
Išdrąsėjusi menininkė dabar svajoja išbandyti archajiškus gaminių paruošimo būdus. Štai keli, kuriuos moteris norėtų išbandyti:
Degimas duobėje – šis būdas kai kuriose šalyse naudojamas iki šiol. Tvirtesnėje žemėje iškasama plokščia duobė, centre sukraunami išdžiovinti gaminiai. Kūrenti ir palengva kaitinti pradedama nuo duobės kraštų, vėliau malkos stumiamos arčiau indų, dedamos ant jų, galiausiai sukraunamas geras laužas, leidžiama jam degti ir laisvai atvėsti.
Raugo keramika (dirbinių marginimas duonos raugu). Mokslininkai yra nustatę, kad keramikos apdirbimo būdas raugu Baltijos šalyse naudotas X–XII amžiuose, dar prieš pradedant naudoti glazūrą gaminiams puošti.
Keramikos gaminių marginimas statinėje, naudojant įvairius augalinius komponentus, pavyzdžiui, bananų žievę, kavos tirščius, medžių pjuvenas. Šie priedai išskiria tam tikras medžiagas, kurios suteikia keraminiam gaminiui išskirtinę spalvą.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Donato Dragūno.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2020 m. rugsėjo mėnesio numeryje.
Projekto pavadinimas „Senieji sodybos amatai“, projektą remia VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
