Puodelis oranžinės arbatos iš „Šaltalankyno“

Kartais žmogaus organizmas bando pašnabždėti, kad jam kai ko trūksta. Žmogus jaučia, kad kažkas ne taip ir kūnui kažko žūtbūt reikia, bet išgirsti, kas yra tas „kažkas“, nepajėgia. „Susikalbėti“ pačiam su savimi nėra paprasta. Įsitikinau, kad tokiu atveju „bendravimas“ vyksta akimis: pamatai ir supranti, kad sau labai padėtum, jei TAI turėtum. Oi, ne, kalbu ne apie „Teslą“, ne apie jachtas ar deimantus. Kalbu apie organizmui reikalingas maisto medžiagas, vitaminus. Taip neseniai nutiko ir man – keletą dienų jutau organizmo SOS šauksmus ir tik pamačiusi socialiniame tinkle siūlomą šaltalankių uogienę supratau, kad gavau atsakymą. Suskubau užsisakyti dieviškos uogienės ir jau po kelių dienų mėgavausi sodriai geltona, kvapnia arbata. Nepraleidau progos pasišnekėti su jos kūrėju, šaltalankių ūkio šeimininku Tadu Klimansku.

Pradžia – prieš 8 metus

Tadas Klimanskas – miesto vaikas, bet žemės ūkio darbai jam nesvetimi – tėvai savo gyvenimus kūrė neatitrūkę nuo kaimo. Paveldėjęs senelių sodybą ir žemes Utenos rajone, Tadas nusprendė ten įveisti šaltalankių plantaciją – nedidelę, vos 30 arų.

2015 metų rudenį Tadas pradėjo ruošti žemę šaltalankynui. Ten buvo šienaujama pieva, tad reikėjo sulėkščiuoti, suarti, iškultivuoti. Kitų metų pavasarį pasodinti šaltalankiai. Pirmą derlių skynė po 3 metų. Vyriškis į naują veiklą žvelgė rimtai: gavo ūkininko pažymėjimą, pradėjo labiau domėtis žemės reikalais. Turėjo vilčių ūkį plėsti, gauti Europos Sąjungos paramą. Deja, sužinojęs, kokius vargo kelius reikia nueiti, kokie griežti reikalavimai taikomi, šio sumanymo jis atsisakė. „Iš viso turiu 3 ha žemės. Atrodo, nemažai, bet norint gauti europinį finansavimą, plotas per mažas. Kad gaučiau papildomų taškų, reikėjo auginti ir gyvulius, o tai jau rimti įsipareigojimai“, – pasakoja šaltalankių augintojas ir priduria, kad ši veikla nėra jo pragyvenimo šaltinis, o labiau malonus hobis.

Įkūręs šaltalankyną, Tadas gyveno ir dirbo Utenoje, tad kone kasdien rasdavo laiko po darbų apsilankyti plantacijoje, apžiūrėti ūkį, nupjauti žolę. Ilgainiui gyvenimas padiktavo kitus sprendimus – persikėlęs gyventi į Vilnių, į kaimą jis skubėdavo tik savaitgaliais. Buvusioje senelių sodyboje stovi sena bakūžė, išlikę ūkiniai pastatai. „Yra kur nuo lietaus pasislėpti, bet nuolatiniam gyvenimui sąlygos nepatenkinamos – reikia daug investuoti, kad sodyba būtų prikelta naujam gyvenimui. Sugalvojau „įdarbinti“ žemę, kad nedirvonuotų be naudos“, – pasakoja pašnekovas.

Kodėl šaltalankiai?

Paklaustas, kodėl nusprendė auginti būtent šaltalankius, Tadas šypsosi: „Pati matote, kokia puiki šaltalankių arbata. Jos kavinėse, restoranuose užsisakydavau, jei tik rasdavau, ir visada rūpėjo sužinoti, kodėl tokia brangi. Pradėjau domėtis šaltalankiais. Sužinojau, kad Lietuvoje yra nedaug augintojų, vos keli didesni ūkiai. Nėra daug prekiautojų uogienėmis, sultimis, tad nusprendžiau sėsti į tą traukinį“, – atvirauja Tadas.

Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2024 m. sausio mėnesio numeryje.

Danguolės Stundžaitės tekstas

Tado Klimansko nuotraukos