Retas daržo svečias – ilgmoliūgis
Kiekviename žemyne yra savitų kultūrinių augalų, ir dažnai tai, kas kituose kraštuose auga kiekviename žingsnyje, mums atrodo nuostabi retenybė. Toks yra paprastasis ilgmoliūgis (Lagenaria siceraria), dažnai vadinamas sulietuvintu lotynišku vardu lagenarija. Tai vienintelė kultūra, gerokai prieš Kristupo Kolumbo atradimus paplitusi Azijos ir sėjami žemynuose. Laukinės rūšys paplitusios ir Afrikoje, Indijoje. Meksikoje ilgmoliūgiai auginami jau 8 000, Egipte – 4 000, Kinijoje – 2 000 metų. Manoma, kad jie yra patys seniausi sukultūrinti augalai mūsų planetoje.
Šiai moliūginių šeimos daržovei skiriama per mažai dėmesio. Mums žinomos tik ilgavaisė, dar vadinama Vietnamo, Indijos agurku, gyvatiniu moliūgu, ir butelinė formos. Abi turi tvirtus, kampuotus stiebus, tėvynėje užaugančius iki 10–15 m. Lapai stambūs, švelnūs, forma panašūs į agurkus. Žiedai pavieniai, balti, o sėklos pailgos, su „nosele“ ir dviem rageliais. Vaisiai, kaip ir kitų moliūginių augalų, iš pradžių sultingi, šviesiai žali, vėliau nusidažo intensyvesnėmis spalvomis ir kietėja. Dydis ir forma patys įvairiausi: nuo mažyčio apvalaus dryžuoto kamuoliuko, kriaušytės, butelio ar kolbos iki geltono, salotinio dvimetrinio „agurko“, kartais tiesaus, kartais sulenkto ar spirališko.
Maistui patogiau vartoti ilgavaises formas. Jauni ilgmoliūgiai tinkami valgyti tol, kol odelę galima įbrėžti nagu. Jie skanesni už aguročius: savotiški, šiek tiek prėski, bet pikantiškai karstelėja. Vaisius galima valgyti šviežius, kepti, konservuoti, dėti į troškinius. Įdomu tai, kad nupjovus ilgmoliūgio galą, likutis auga toliau, lyg nieko nebūtų nutikę. Jam nustojus augti, odelė sukietėja ir daržovė jau netinka maistui.
Parengė Violeta Gražutienė
Pagal knygą A. A. Казарин, Н. И. Курдюмов „Дневники умного дачника“ ИД „Владис“, Ростов на Дону, 2009.
Visą straipsnį skaitykite vasario „Sodo spalvų“ numeryje.
