Šilkmedžiai sugrįžta

Šilkmedžio pavadinimas tiesiogiai susijęs su garsiosiomis šilko kelio istorijomis. Dar II amžiuje prieš mūsų erą, kinams pradėjus domėtis naujomis teritorijomis už Nefrito vartų ir pradėjus prekiauti su Vakarais, prekeiviai gabeno šilką į Azijos, Europos ir Viduržemio jūros baseino šalis. Tuo metu ir pats augalas jau buvo vertinamas kaip išauginantis nuostabiuosius varingus vaisius. Nors ir jautrokas šaltesniems orams, jis bandė įsitvirtinti ir Lietuvos soduose. Šiandien, keičiantis klimatui, vis dažniau sodinamas ne vien dėl dekoratyvumo. Tačiau gausų derlių išaugina ir svyruoklinių veislių šilkmedžiai, kurių vaisius labai patogu rinkti.

Šilkmedžių pavadinimas (Morus) kilęs iš lotynų kalbos žodžio moron – medžių vaisių pavadinimo. Šilkmedis – tai šilkmedinių šeimos augalų gentis. Savaime auga Azijos, Afrikos ir Šiaurės Amerikos vidutinio ir subtropinio klimato srityse. Gentyje yra nuo 17 iki 24 rūšių. Daugiausiai jų randama Azijoje. Lietuvoje introdukuotos 3 rūšys.

Įdomu, kad natūraliose augavietėse šių medžių lapais maitinasi šilkaverpių lervos, iš kurių kokonų verpiami šilkiniai siūlai. Trakų apskrityje ir netoli Daugų 1885 metais buvo pasodinta šilkmedžių ir apgyvendinti šilkaverpių vikšrai, tačiau pastarieji žuvo. XX amžiaus pradžioje šilkmedžiai iššalo, taip ir išblėso didikų svajonės išgauti šilką ar mėgautis jų vaisiais. Keičiantis klimatui ir kuriant mažiau jautrias veisles, sodybose jie sodinami vis dažniau.

Baltasis šilkmedis saldžiausias

Baltasis šilkmedis (M. alba L.) savaime paplitęs Kinijoje, Japonijoje ir Indijoje. Auga apie 15 m aukščio medžiu, nors įvairios veislinės formos dažnai siekia 10 m. Laja rutuliška, platoka, apie 10–15 m skersmens. Kamieno žievė suaižėjusi, rusva, šakų – gelsvai rudos spalvos. Ūgliai plaukuoti, perpjovus teka balsvas skystis. Lapai kiaušiniški, dantyti, skiautėti, stambūs. Jų viršutinė pusė šviesiai žalia, švelni, o apatinė pilkšvesnė, plika ar šiek tiek plaukuota. Rudenį lapai tampa ryškiai geltoni.

Šios rūšies šilkmedžiai dera 3–4 auginimo metais. Žydi gegužės pabaigoje, vaisiai sunoksta liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje. Vaisiai baltos, žalsvai baltos ar raudonos spalvos su violetiniu atspalviu, nedideli, apie 1,5–2 cm ilgio. Byra nuo medžių, todėl skinami vos sunokę atrankiniu būdu. Savo požymiais baltojo šilkmedžio vaisiai skiriasi nuo kitų rūšių, nes yra saldaus skonio. Nuo vieno augalo galima priskinti iki 15 kg.

Baltasis šilkmedis auga sparčiai, gyvena iki 200 metų. Sodinamas šiltesnėse vietose, mėgsta apšviestas augavietes. Mūsų soduose dažnai pavasarį apšąla, todėl pasodintus jaunus augalus žiemai reikia apdengti eglišakėmis, o pomedžius papildomai pamulčiuoti sausomis durpėmis.

Baltojo šilkmedžio veislės

‘Laciniata’ auga vidutinio (5–8 m) aukščio medeliais, kurie iš prigimties dažnai būna daugiakamieniai. Jaunos šakelės pilkai žalios ir stipriai išlinkusios. Lapai ovalūs, daugelis jų giliai skiautėti, žali, rudenį nusispalvina geltonai. Vaisiai yra nuo kreminės baltos iki alyvinės spalvos, šiek tiek mažesni už rūšies, sunoksta liepos antroje pusėje.

Šio veislės augalai jautrūs šalčiui. Pageidautina sodinti saulėtoje, šiltoje ir apsaugotoje vietoje. Gerai auga kalkingesniuose dirvožemiuose.

‘Pendula’ – žemas medelis, turintis tankias, labai gražias šakas, nusvyrančias iki pat žemės. Vainikas išsiplečia iki 3 m pločio. Lapai dideli, širdiški, žalios spalvos. Vaisiai panašūs į gervuogių, saldūs. Gerai auga šiltesnėse sodo vietose, derlingame ir sausesniame dirvožemyje. Mėgsta saulėtas augavietes, tačiau gali įsitvirtinti ir pusiau apšviestose.

Donatas Klimavičius,

Kauno kolegijos Aplinkos inžinerijos katedros lektorius

Donato Klimavičiaus, Pixabay nuotr.

Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2021 m. rugsėjo mėnesio numeryje.