Širdžiavaisiai riešutmedžiai Lietuvoje
Sveiki, aš esu Vyrmantas Radzevičius, sodininkas mėgėjas iš Kauno. Jau apie 50 metų mano hobis – riešutus brandinančių augalų kolekcionavimas ir dauginimas. Šįkart papasakosiu apie širdžiavaisius riešutmedžius.
Lietuvos parkuose seniai auga riešutmedžiai. Dalis jų, kurių suplota vaisių forma primena širdį, lengvai lukštenasi, branduoliai išimami nesuskilę, vadinami širdžiavaisiais (Juglans ailantifolia var. cordiformis). Jų kilmės vieta – Japonija, Sachalinas, Korėja. Ten auga ir lipnieji, arba Zyboldo, riešutmedžiai, kurių vaisiai ovalūs, branduoliai lukštenami sunkiai, visiškai neišsiima.
Atsparūs šalčiams ir ligoms
Širdžiavaisiai riešutmedžiai atlaiko –35 ℃ šaltį, gali augti 4–5 klimato juostoje, dirvožemio pH turi būti apie 7. Lietuvos parkuose ir dendrologinėse kolekcijose randami medžiai užauginti iš sėjinukų, atvežtų iš Azijos, Amerikos, Europos šalių. Daugeliu atvejų tai yra hibridai su lipniuoju, pilkuoju, graikiniu, mandžiūriniu riešutmedžiais, branduoliai išimami sunkiai, jų išeiga siekia 15–20 %.
Iš Japonijos kilę riešutmedžiai Šiaurės Amerikoje introdukuoti 1870 metais. Pradžioje jie buvo vertinami dėl atsparumo ir dekoratyvinių savybių (lapo ilgis siekia 1 m). 1912 metais Šiaurės Amerikos riešutų augintojų asociacija aktyviai pradėjo domėtis širdžiavaisių riešutmedžių selekcija ir 1920-aisiais išvedė apie 30 veislių. Beveik visų jų vaisiai sunkiai skildavo, o lukštai buvo stori, su oro ertmėmis. 1972 metais įsikūrė Ontarijo riešutų augintojų draugija. Tai davė impulsą širdžiavaisių riešutmedžių, tinkamų auginti Ontarijo provincijoje (Kanada), selekcijai. Čia išvestos šalčiui ir ligoms labai atsparios ‘Rhodes’, ‘Fodermayer’, ‘Campbell’ ir kitos veislės.
Svarbus kriterijus – veislės grynumas
Pats riešuto branduolys visiškai nekartus, koks kartais būna graikinių riešutų. Vienas pagrindinių kriterijų, pagal kurį vertinamas širdžiavaisio riedutmedžio vaisius – lengvas kevalo skilimas į dvi dalis, kai branduolys išlieka sveikas. Kevalo dalys primena stilizuotą širdies formą ir gali būti naudojamos dekoracijoms. Kitas kriterijus – branduolio išeiga, čia svarbus širdžiavaisio riešutmedžio grynaveisliškumas. Hibridai su pilkuoju ar mandžiūriniu duoda stambius vaisius, bet dėl lukštų sustorėjimo branduolių išeiga tėra apie 20 %.
Šis medis auga plačiai, kultūrinės veislės sodinamos kas 6–8 m, tarpai tarp eilių – 8–10 m. Kaip ir kiti riešutmedžiai, jis nepakantus užmirkimui pavasarį, todėl auginamas laidžioje arba sunkioje molingoje žemėje šlaituose. Problema – pavasarį, dieną, saulės atokaitoje augančio medžio šaknies kakliukas pažeidžiamas naktį užšąlančio vandens, vėliau jį pražudo įsimetusios ligos.
Vyrmanto Radzevičiaus nuotr.
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2020 m. birželio mėnesio numeryje.
