Skambantys, su gamta susilieję namai
Monika ir jos vyras Vytas kilę iš nedidelių Lietuvos Aukštaitijos miestelių, todėl, prasidėjus studijoms, gyvenimas Vilniuje jiems atrodė lyg svajonė. Judesys, bruzdesys, parduotuvės, kavinės, centras, pramogos – visa tai, ko trūko gyvenant periferijoje. Tačiau, sukūrus šeimą ir gimus vaikams, visi prioritetai apsivertė aukštyn kojomis. Riedėti su vežimėliu Vilniaus senamiesčio gatvėmis tapo nepatogu, atsirado didesnis gamtos, ramybės, tylos poreikis. „Aš labai džiaugiuosi, kad mes nepabūgome ir išsikraustėme iš miesto. Tikriausiai buvome bene pirmieji draugų rate, persikėlę gyventi į užmiestį“, – pasakoja Monika. Moteris prisimena, kad jiems atsikrausčius čia gyventi, kaimas buvo gerokai tuštesnis, tačiau pastaraisiais metais čia atsirado daugiau judesio ir besitvarkančių gyventojų. „Tai buvo pirmas naujas namas, pastatytas šioje gyvenvietėje“, – su šypsena prisimena moteris.
Neišmatuojami kūrybos plotai darbštiems žmonėms
Anot Monikos, jos šeimos gyvenimas svajonių name prasidėjo nuo pliko lauko, suteikusio vaizduotei beribes galimybes kurti, nesiremiant į jokius šablonus. „Čia buvo tuščias pelkėtas sklypas, apaugęs karklais“, – prisiminimais dalijasi moteris. Žvilgsnis nejučia nukrypsta į pro langus atsiveriantį vaizdą: žaliuojančią minkštą veją, margaspalvius gėlynus, vingiuojančius takelius, žaliaskares egles, juosiančias sklypą, kurios, rodos, buvo čia visada. „Žmonės juokėsi, kad čia net karvių niekas neganė, o jūs sugalvojote gyventi“, – juokdamasi prisimena Monika. Tačiau jauna pora turėjo labai aiškią viziją, kur stovės namas ir kaip viskas atrodys, todėl abejonėms nepasidavė.
Šeimos namą pagal nupieštą viziją pastatė Monikos vyras. „Galite besti į bet kurį namo kampą, ir aš jums papasakosiu, kaip viskas padaryta ir kodėl“, – su pasididžiavimu pasakoja moteris. Nuo to laiko praėjo ne vieneri metai. Moteris sako, kad visa tai, ką dabar matome, atsirado tik dėl jųdviejų darbštumo. Tiesa, projektai šiuose namuose nesustoja, o veja vienas kitą, vis įnešdami pokyčių. Ši sodyba šeimininkams nėra tik nekilnojamasis turtas – tai šeimos istorija, tokia pat brangi, kaip ir visas gyvenimas. „Tai net ne šeimos, o giminės namai, kur susirenka visi“, – dalinasi Monika. Moteris pasakoja, kad eilinis giminės suvažiavimas vasaros savaitgalį kaimynams atrodo kaip vestuvės. Namai spinduliuoja atvirumu ir svetingumu, nes šeimininkai visada mielai laukia ir priima visus svečius.
Skambantys ir su gamta susiliejantys namai
Prieš prasidedant namo statymo projektui, Monika sako turėjusi galimybę pasivaikščioti po savo svajonių namo prototipą. „Savo namą kūrėme pagal draugų tėvų namus. Labai geras jausmas, kai gali gyvai pasivaikščioti po svajonių namus, o ne akimis bėgioti po brėžinius“, – dalinasi Monika. Žinoma, tiek paties namo, tiek interjero galutinė vizija vis keitėsi, kol buvo rasti tinkamiausi sprendimai. Išskirtinai aukštos namo lubos, siekiančios apie septynis metrus, sukuria ne tik įspūdingą erdvę, bet ir savitą akustiką. Sodybos šeimininkė pasakoja, kad pačioje pradžioje, tik atvykus į naujai pastatytą namą, juos su vyru išgąsdino viduje esantis skambesys ir aidas. Porai iš karto kilo klausimas, kaip reikės suminkštinti šį garsą. „Iš tiesų, kai pastatėme baldus, skambesys dingo. O gal mes jau prie jo pripratome? Gal jį užgožia namuose nenutylantis „fonas“, nes nebelieka laiko klausytis aido – reikia tenkinti šeimynykščių poreikius“, – juokdamasi prisiminimais dalinasi Monika.
Tekstas – Agnės Misiūnaitės-Virbalienės. Nuotraukos – Donato Dragūno.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2024 m. vasario mėnesio numeryje.
