Slaptųjų sodo gydytojų procedūros

Sode gyvenant naudingiems vabzdžiams (entomofagams), masinių augalų kenkėjų invazijų gerokai sumažėja. Juos naikina bitės, drugeliai, boružės, žygiai, auksaakės, žiedmusės, maldininkai, mėšlavabaliai, vapsvos, žirgeliai, gumbauodžiai, trichogramos ir kt. Suaugę vabalai ir jų lervos minta amarais, skydamariais, blakutėmis, erkėmis, mažais vikšrais ir kitais vabzdžiais. Pavyzdžiui, plėšriosios erkutės gali sumažinti vorinių erkių populiaciją, mažosios vapsvos – baltasparnių musių. Auksaakių lervos ėda amarus, tripsus, vorines erkutes. Yra vabzdžių (pavyzdžiui, tachinos ir ichneumonai), prilipdančių savo kiaušinėlius prie kenkėjų kūno arba šalia, ant lapų. Iš jų išsiritusios lervos įsiskverbia į šeimininkus ir juos sunaikina. Kenkėjais minta ir įvairūs voragyviai.
Norint naudingus vabzdžius privilioti į sodą, reikėtų pasėti daug nektaro ir lipčiaus turinčių augalų: grikių, krapų, kalendrų, facelijų, barkūnų, garstyčių, agurklių, lubinų. Tiks ir žydintys krūmai, pievų gėlės, vaistažolės, kvapūs prieskoniniai. Geros vietos naudingiems vabzdžiams veistis yra ir medžiai, krūmokšniai, drevės, gyvatvorės.

Boružė – pirmaujanti kenkėjų priešė

Iš visų vabalų šis laikomas naudingiausiu. Boružės naikina daugybę kenkėjų. Mokslininkų duomenimis, per vieną vasaros sezoną vienas vabalas gali suėsti iki 5 000 amarų. Vabalais minta tiek suaugusi boružė, tiek jos lerva.

Sodo sanitarai – paukščiai

Paukščiai, kurių čiulbėjimu džiaugiamės vos sugrįžus saulei ir šilumai, ne tik džiugina ausį, bet ir gina sodą. Jie yra vieni geriausių pagalbininkų kovojant su vabzdžiais ir graužikais. To vertėtų neužmiršti ir reikėtų iš anksto pasirūpinti, kad šių gyventojų sode netrūktų.
Ką daryti, kad paukščiai sodo neaplenktų? Pagrindinė priemonė – inkilų kėlimas į medžius. Tankiose gyvatvorėse, ypač su vaisiais, uogomis, smulkūs paukšteliai taip pat mėgsta veistis. Jiems tupėti sodo sklype galima įkasti aukštus stulpus.
Naudingi paukščiai yra varnėnai, kovai, kielės, kregždės, zylės, volungės, musinukės ir kt. Jie sunaikina daug įvairių rūšių vabzdžių. Pelėdos, suopiai gaudo peles, geniai traukia kinivarpas iš po medžio žievės, gegutės – plaukuotus vikšrus. Skaičiai irgi gana įspūdingi. Teigiama, kad jauniklius maitinanti varnėnų šeima sulesa 16 000–27 000 vabzdžių. Mažiausias Lietuvos paukštis nykštukas per metus jų sunaikina iki 10 000 000. Daugiausia kenkėjų paukščiai sulesa maitindami išsiritusius jauniklius.

Varliagyviai, ropliai, žinduoliai

Cheminiai preparatai, naudojami sraigėms ir šliužams naikinti, yra ypač kenksmingi, todėl geriau, kad šių kenkėjų skaičių mažintų natūralūs priešai: ežiai, kirstukai, kurmiai, varlės, rupūžės, driežai, žalčiai, šermuonėliai. Daugelis jų maitinasi šliužų ir sraigių kiaušinėliais. Rupūžės, kurmiai, kirstukai taip pat naikina bestuburius vabzdžius ir jų kiaušinius, senos rupūžės – net smulkius graužikus. Per parą jie gali sumedžioti tiek vabzdžių, kiek patys sveria. Kurmiai labiau vertinami kaip priešai nei draugai, nes jų daroma žala akivaizdi. Ežiai ir driežai, gyvenantys sode, taip pat sunaikina nemažai vabzdžių lervų, pelių, šliužų. Žalčiai minta ne tik varlėmis ir rupūžėmis, bet ir pelėmis, o jų jaunikliai gaudo vabzdžius.
Kuo daugiau nuošalių kampelių šiems „bičiuliams“, tuo jų daugiau, o kenkėjų – mažiau. Taigi sode turėtų atsirasti akmenų, lapų ar malkų krūvelių, urvų, rąstų, kelmų, senų medžių, laukinių augalų, vandens telkinių. Į daržą rupūžes privilios pavėsingos ir saugios vietos. Ežius pritraukti į sodą nėra lengva, nes tai miško gyvūnai. Juos sudomins indai su vandeniu. Žalčiai apsigyvena drėgnose vietose, netoli vandens telkinių, krūmų, švendrų, žabų krūvų.