Sodininko birželis

Birželis – pirmasis vasaros mėnuo. Mėgaujamės šiluma, dirbame darže, skiname braškes bandome rasti poilsio ir darbų pusiausvyrą šiltais vakarais ir savaitgaliais.

Genėjimas

Birželio mėnesį – pats vaismedžių augimas. Atsižvelgiant į amžių ir genėjimo ypatumus, jie leidžia daug ūglių. Vertikalius vilkūglius rekomenduojama nupjauti iš karto, nes vėliau šalinimas atims daugiau laiko.

Jeigu auginate vynuoges, birželio pradžioje daug laiko skirkite jų genėjimui. Po žydėjimo labai lengva identifikuoti nederančias šakas, todėl vienu ypu galima pašalinti visas neturinčias žiedynų ir dalį ūglių, augančių iš vienos kamieno vietos. Formuojant vynuoges svarbu įvertinti, kiek ūgliai atneš naudos ir ar vieni kitiems neužstos šviesos. Atsižvelgiant į auginimo tikslus, rekomenduojama peržiūrėti ir žiedynų skaičių. Jei pavasaris buvo palankus ir užsimezgė itin daug kekių, naudinga šiek tiek jas praretinti, kad sunoktų didesnės ir saldesnės uogos.

Serbentų, agrastų ir kitų Lietuvoje populiarių uogakrūmių genėjimas atliekamas ne anksčiau kaip rudenį. Vis dėlto pašalinti džiūstančias ir užsikrėtusias šakas reikia iš karto, vos tik jas pastebėjus. Jeigu ligos požymiai ant vienos kitos šakelės išryškėja tik birželį, jas nupjaukite nelaukdami rudeninio genėjimo.

Laistymas, tręšimas, mulčiavimas

Pirmasis vasaros mėnuo gali būti ir sausas, ir šlapias. Esant negausiems krituliams sodus, atsižvelgiant į dirvožemio ypatumus (smėlingas ar molingas), gali tekti laistyti. Būtina įsiminti kelias pagrindines taisykles. Pirma, vaismedžiai vandenį pasiima per plačią šaknų sistemą. Antra, laistoma ilgai ir gausiai, kad vanduo per dirvožemį prasiskverbtų iki šaknų, nes tai darydami dažnai, bet po truputį, norimo rezultato nepasieksite. Trečia, kaip užtikrinti gerą vandens paskirstymą – ar naudoti purkštuvus, ar po vaismedžiais padaryti mažas vageles, yra jūsų reikalas.

Vasarą svarbu vaismedžius patręšti. Kiek ir kaip tręšti, priklauso nuo to, ar siekiate laikytis ekologinio ūkio priežiūros principų, ar ne. Nuo pavasario iki vidurvasario vaismedžiams ir uogakrūmiams reikalingas azotas. Jeigu tręšiate mėšlu, geriausia, kad jis būtų perpuvęs ir perkasant sumaišomas su žeme. Jei nusprendėte naudoti azoto trąšas, jų paprasčiausiai paberkite plačiu spinduliu vaismedžio šaknų zonoje. Tai daryti rekomenduotina du kartus: vieną – pavasarį ir vieną – po žydėjimo. Trąšų kiekis imamas pagal medelio amžių – kuo jis senesnis, tuo daugiau.

Šiais laikais vis dažniau mulčiuojami ir maži privatūs sodai. Mulčiavimas duoda daug naudos: pavėsingas vietas uždengia ir apsaugo nuo piktžolių; pagerina drėgmės ir oro apytaką dirvos paviršiuje; praturtina dirvožemį naujomis maisto medžiagomis. Plotų mulčiavimas po obelimis ir kitais vaismedžiais yra tikslingas dėl lengvesnės priežiūros. Vis dėlto viską būtina daryti atsakingai, įvertinus naudą ir riziką – nepamirškite, kad medžiagos, kuriomis mulčiuosite, turės įtakos augalų augimui ir tręšimui. Jei mulčias yra greičiau yrantis, azoto trąšų reikia berti daugiau, kad irimo procesas „nevogtų“ azoto iš dirvožemio ir augalų. Pavyzdžiui, mulčiuoti nušienauta žole tikslinga, jei jos nepaskleisite pernelyg storu sluoksniu ir nesusiformuos pelėsis. Barstant pjuvenas reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kokių medžių jos yra (lapuočių ar spygliuočių), ir įvertinti, ar rūgštėjanti dirva patinka jūsų augalams. Jeigu tai nepageidautina, papildomai reikėtų naudoti šarminamąsias medžiagas (pavyzdžiui, pelenus), kad nebūtų pažeista dirvos rūgštingumo pusiausvyra.

Apsauga nuo ligų

Vasaros pradžioje gana gausiai krenta sudžiūvę ar ligų pažeisti vaisiakūniai. Juos būtina surinkti, kad neliktų po vaismedžiais. Kita vertus, nukritę vaisiakūniai yra puikus indikatorius, parodantis kokiomis ligomis serga mūsų augalai. Įvertinti ir apžiūrėti sodininkams reikėtų ne tik krentančius, bet ir ant medžių likusius vaisiakūnius. Jeigu yra akivaizdžių ligos požymių, būtina purkšti.

Naudoti cheminių preparatų vasarą, kai jau matomos vaisių užuomazgos, sodininkai dažnai nepageidauja. Vis dėlto kilus tam tikroms ligoms arba užpuolus kenkėjams ši priemonė gali būti neišvengiama. Pagrindinis patarimas – fungicidus ir insekticidus, naudojant po kelis sykius per sezoną, būtina keisti, kad ligos ir kenkėjai netaptų jiems atsparūs. Be abejo, purškiant pavojingas chemines medžiagas mažuose nekomerciniuose soduose reikėtų stengtis, nors tai ir gana sudėtinga, kad jų nepatektų ant planuojamų greitai vartoti daržovių ir vaisių.