Sodyba su slaptais požemio turtais

Linevų sodyba įsikūrusi prie Dotnuvėlės upelio. Būtent jis buvo pagrindinis Ruslano džiaugsmo objektas, kai vyras pirmą kartą atvažiavo apžiūrėti būsimos sodybos sklypo. „Pamatęs upeliuką, ištirpau iš karto. Tuojau pradėjau matyti vaizdinius, kur, kas ir kaip čia bus“, – entuziastingai pasakoja vyras. Linevų sklypas pailgas nuo gatvės iki upelio, iš viso – 20 arų. Iš pradžių jis labai prastai atrodė, buvo apžėlęs, tūnojo žemumoje, priekyje kiurksojo senas medinis namukas, kurį reikėjo remontuoti, kiek toliau – medinis tvartukas. Už sklypo upės vaga nuolat graužė per potvynį dalį žemių Linevams ir jų kaimynams. „Viskas dėl to, kad išgriuvę seni medžiai neleisdavo vandeniui tiesiai tekėti, o iškraipydavo jo vagą. Kai išvalėme senus kamienus, pakėlėme sklypą, iškirtome šabakštyną, pasodinome naujų medelių, pakrantę sutvirtinau akmenimis, viskas susitvarkė. Juokas pro ašaras, bet už tai Kėdainių gamtos apsauga mane nubaudė, o Aplinkos ministerija vėliau raštu „Už meilę gamtai“ apdovanojo“, – juokdamasis pasakoja Ruslanas.
Taip besitvarkydamas vyras po truputį didino tvarkomą pakrantės plotą nuo sodybos į abi puses. Šiuo metu pats vienas prižiūri apie hektarą pakrantės. Tuo metu, kai svečiavomės pakrantėje, ganėsi dvi žąsys, kurios itin nedraugiškai į mus žiūrėjo. „Čia, mieste, gyvena pas mane tik vištos ir dvi žąsys, kurias laikau dėl grožio, mat jos čia šeimininkės ir nemėgsta svetimų, šnypščia, gagena. O kai mes kartu, pasišnekame, net pasibučiuojame. Kartu maudomės. Apskritai kaime dar turiu avių, ožkų, vištų. Čia auginamų vištų nelesinu jokiais kombinuotaisiais pašarais, jos deda ekologiškus kiaušinius. Jų užtenka ir sau, ir draugams, ir darbuotojams“, – pasakoja vyras.

Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotrauka – Donato Dragūno.

Visą straipsnį rasite gegužės „Mano sodybos“ numeryje.