Sodyba, turinti ir senamiestį, ir naujamiestį
Pernai, birželio numeryje, pasakojome skaitytojams apie tautodailininką, skulptorių, medžio drožėją, muzikos instrumentų, vaikų žaislų meistrą Joną Bugailiškį. Tuomet aplankėme jo studiją Vilniaus senamiestyje ir šnekučiuodamiesi įsiprašėme į svečius, į jo sodybą. Galiausiai pavyko liaudies meistrą aplankyti: štai ką ten radome ir pamatėme…
Galinių kaime esanti Bugailiškių sodyba panašesnė į vienkiemį, nors kaimo teritorijoje ji vis dėlto stovi atokiau: vienoje pusėje sklypą supa miškas ir jame tekantis upelis, kitoje – šeimininkams priklausančios pievos. Bendras sodybos plotas iki upelio – 5 ha. Artimiausi kaimynai savaitgaliais kartais „patriukšmauja“, kadangi už miško yra įsikūrusi kaimo turizmo sodyba, tačiau iš ten sklindanti muzika girdisi tik tada, kai „vėjai palankūs“ ir pučia link Bugailiškių sodybos. Kartais ir keliu pralekiantys motociklai, keturračiai sujaukia ramybę, paukštelius išvaiko… Mus pasitinkantis Jonas Bugailiškis sako, kad jo sodyboje daug svečių būta, ypač jų gausu per Jonines, tačiau žurnalistus čia įsileidžia pirmą kartą. „Turbūt senstu, kad jau ir žurnalistams leidžiu sodyboje lankytis“, – šmaikštauja itin subtilų humoro jausmą turintis šeimininkas.
Senamiestis su senaisiais pastatais
„Gimiau vienkiemyje, ir mirsiu vienkiemyje; ypač tinka pavadinimas – Galiniai. Be to, kapinės netoli; tiesa, apleistos, bet šalia. Vietiniai juokauja, kad ten palaidoti Napoleono kariai. Daug didelių medžių, daug apleistų kapaviečių, yra, žinoma, ir aptvarkytų kapų“, – šmaikštauti nesiliauna šeimininkas. O savo vienkiemį Jonas skirsto į dvi dalis – senamiestį ir naujamiestį. Tik užėjus, pasitinka senieji sodybos pastatai. Tai – senamiestis. Priekyje stovi namelis, kuriame užaugo penki prieš tai buvusių šeimininkų vaikai; toliau – daržinė, rūsys ir tvartelis. „Įsigijome sodybą prieš šešiolika metų, iki tol ji gal apie dešimt metų stovėjo niekam nereikalinga. Viskas buvo apleista, aplink šabakštynai. Dirbau tuomet netoliese esančioje girininkijoje. Vienu momentu pagalvojau, kad visai gerai būtų šalia kokią sodybą nusipirkti. Planavau čia dirbti, drožti, kurti, o kartu ir gyventi. Namukas statytas 1949 metais, matyt, iš karto po karo. Kiek išsiaiškinau iš aplinkinių pasakojimų, čia aplinkui kažkada buvo balos, pelkės, drėgna, bet praėjus melioracijai plotai buvo nusausinti. Šį namelį išsaugojau tokį, koks buvo, nieko neliečiau nei išorėje, nei viduje, tik aptvarkiau. Dabar jame apsistoja dukra, kai atvažiuoja“, – sako šeimininkas.
Senasis sodybos namas dabar dailiai aptvarkytas, labiau panašus į muziejų. Pasak šeimininko, jis nedidelis, turi nedidelę verandą, tamsų kambariuką ir vieną didelį kambarį. Jonas prisimena, kad pradžioje čia stovėjusios kelios spintos, kurios ir dalijo kambarį į kelias erdves. Prie vienos sienos stovi krosnis, kuri, matyt, buvo modernizuota dar senųjų šeimininkų. Ant kitos sienos tebekaba kryželis, paveikslas. Ant grindų stovi 1855 m. kraičio skrynia, atgabenta iš Jono tėviškės. Tamsiame kambarėlyje ant sienos kabo dar išlikusi tapyta krosnies užuolaida. „Štai tokie mano senamiesčio epizodai. Paradinės durys – galima sakyti, moderni tapyba. Nieko su jomis nedariau, tiesiog šiek tiek nuskutau atsilupusius dažus. Pradžioje, matyt, ši veranda buvo atvira, spėju, kad vėliau buvę šeimininkai joje langelius susidėjo. Matosi, kad stiklų trūko, tad toks stilius jiems ir išėjo. Prie durų guli akmenys, iš jų suformuoti laiptai primena kryželį, jie taip natūraliai sugulė“, – pastebi Jonas Bugailiškis.
Žemė sodyboje labai nederlinga, bet darželis priešais seną namą labai gražus, vešlus, žydintis. Jame auga ir daržovės, ir gėlės. „Darželis senųjų šeimininkų buvo aptvertas tvorele, kadangi jie laikė gyvulius ir nenorėjo, kad jie nuėstų gėles. Dabar tvorelės nėra, Emilija kitaip čia tvarkosi, rūpinasi gėlynais ir daržu bei šiltnamiu“, – sako Jonas. Emilija priduria: „Aš – ne kaimo žmogus, man nuo pat pradžių labai norėjosi, kad mano daržas būtų kartu ir darželis, kad jame ir gėlės žydėtų. Tuomet jis lengviau ir mieliau ravisi. Medetkos, agurklės, burnočiai, saulėgrąžos, laiškiniai česnakai – viskas čia kartu auga. O laiškinius česnakus visi labai mėgstame, juos naudoju sviestui pagardinti. Tokio sviesto tada visi daug daugiau suvalgo.“
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Donato Dragūno.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. kovo mėnesio numeryje.
