Sukrečianti istorija
2016 m. 25 vasario d.
Šiemet džiaugsmų sode apstu. Prie jų prisidėjo naujas lizdelis ir 4 maži kiaušinukai, dabar virtę cypsinčiais mažyliais. Paukščiukų tėvai tamsiomis rudomis plunksnytėmis, ilgesne rusva uodegyte. Pagal internete rastas nuotraukas jie panašūs į musinukę, tik kokią, tiksliai neaišku.
O dabar papasakosiu gegužės 28 dienos įvykį. Į sodą atvažiavau penktadienį po darbo, apie pietus. Mama sako: tavo paukščiai šiandien labai čirškia. Man kuo dažniau čirškia, tuo gražiau. Džiaugiuosi, nes kiekvienas šeimynos čirškimas susijęs su vaikams parneštu laimikiu. Tad didelės reikšmės tam neteikiau, nes sode buvau pilna minčių, darbų.
Ravėjau tai šen, tai ten ir priėjau per kelis metrus nuo pavėsinės, kurioje įsikūrė mano naujieji draugai. Visai netikėtai atkreipiau dėmesį į paukščiukų mamą. Skrenda, blaškosi, virš stalo plaka sparnais ir neskrenda. Tai ji ant šakos tupia, tai ant tako prie pavėsinės, tai vėl kyla. Vėl lekia vaikų link, vėl ant šakos. O su kokiu triukšmu… Galvoju – kažkas ne taip. O kad galėčiau tave suprasti… Dairausi ir nieko nematau. Vaikai tylūs, jokio garso. Kai dar kartą nutūpė ant vynuogės šakos, pamačiau dramos kaltininką – didelį žaltį. Mama rizikavo savo gyvybe, nes tūpė ant šakos kraštelio, per sprindį nuo roplio galvos. Kadangi žaltys susiliejo su sumedėjusiomis vynuogės šakomis, jo nepastebėjau. Tik kai paukščiukas klykdamas nutūpė, žaltys pradėjo sukioti galvą, ir aš jį pamačiau.
Tada ir aš ėmiau rėkti, kviesti mamą, sūnų, nes tokių gyvių labai bijau. Sūnus atbėgęs didvyriškai stvėrė žaltį už sprando. Tas pradėjo raitytis, šlapintis. Sūnus nepaleido. Sakė, kad jėgos jis turėjo daug. Tokio didelio savo sode dar nebuvau mačiusi. Išnešė į mišką. Mama, kaip ir priklauso elgtis su garbingais svečiais, palydėjo iki miško.
Jiedu išnešė žaltį, o paukščiukas to nematė. Blaškėsi, skraidė, čirškėjo, dairėsi. Tūpė ant šakos, kur gulėjo žaltys, paskui ant takelio ir žiūrėjo galvą užvertęs. Reikėjo matyti, kokia išsigandusi buvo paukščiukų mama. Raminau: jau žalčio nėra, nusiramink… Aš nesupratau jos pagalbos šauksmo anksčiau, o ji nesuprato mano raminimo.
Vis dar matau tą vaizdą prieš akis…
Vakarop, išleidusi šeimyną namo, sėdėjau pavėsinėje, kurioje cypsėjo išgelbėti paukščiukai, ir didžiavausi paukščio ir sūnaus drąsa. Mano didvyriai!
Prieš akis iškilo vaikystėje matytas animacinis filmukas apie mangustų jauniklį, kuris išgelbėjo paukščiukus. Maniau, kad filmukai tiesiog gražiai, jausmingai sukurti, bet mano matytas vaizdas buvo lygiai toks, kokį mačiau vaikystėje.
Net ir vakarop, kiekvieną kartą parnešusi vaikams vabaliuką, paukštytė pirma cypsėdama apžiūrėdavo šaką iš pavėsinės pusės, iš lauko, nutūpdavo ant tako, pasidairydavo ir tik tada imdavo maitinti. Kokį didelį stresą ji patyrė!..
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad žaltys gali įsliuogti į 2 m aukštį. Matyt, buvo alpinistas. Dabar galima juokauti, bet tuo metu atrodė tikras siaubas. Iš tiesų baisiau buvo, kai „įsijungė“ vaizduotė: kas galėjo įvykti, jei mūsų nebūtų buvę arba aš būčiau buvusi viena? Tokio ekstremalaus atvejo sode dar niekada nebuvo.
Šeštadienį kaskart parskridusi su vabaliuku paukštytė nutūpdavo netoliese ir pakalbindavo vaikus. Tik vienas atsiliepdavo. Koks džiaugsmas jų bendravimą stebėti! Gal vėl sode įsivyraus ramybė ir mažylių klegesys…
O dabar papasakosiu gegužės 28 dienos įvykį. Į sodą atvažiavau penktadienį po darbo, apie pietus. Mama sako: tavo paukščiai šiandien labai čirškia. Man kuo dažniau čirškia, tuo gražiau. Džiaugiuosi, nes kiekvienas šeimynos čirškimas susijęs su vaikams parneštu laimikiu. Tad didelės reikšmės tam neteikiau, nes sode buvau pilna minčių, darbų.
Ravėjau tai šen, tai ten ir priėjau per kelis metrus nuo pavėsinės, kurioje įsikūrė mano naujieji draugai. Visai netikėtai atkreipiau dėmesį į paukščiukų mamą. Skrenda, blaškosi, virš stalo plaka sparnais ir neskrenda. Tai ji ant šakos tupia, tai ant tako prie pavėsinės, tai vėl kyla. Vėl lekia vaikų link, vėl ant šakos. O su kokiu triukšmu… Galvoju – kažkas ne taip. O kad galėčiau tave suprasti… Dairausi ir nieko nematau. Vaikai tylūs, jokio garso. Kai dar kartą nutūpė ant vynuogės šakos, pamačiau dramos kaltininką – didelį žaltį. Mama rizikavo savo gyvybe, nes tūpė ant šakos kraštelio, per sprindį nuo roplio galvos. Kadangi žaltys susiliejo su sumedėjusiomis vynuogės šakomis, jo nepastebėjau. Tik kai paukščiukas klykdamas nutūpė, žaltys pradėjo sukioti galvą, ir aš jį pamačiau.
Tada ir aš ėmiau rėkti, kviesti mamą, sūnų, nes tokių gyvių labai bijau. Sūnus atbėgęs didvyriškai stvėrė žaltį už sprando. Tas pradėjo raitytis, šlapintis. Sūnus nepaleido. Sakė, kad jėgos jis turėjo daug. Tokio didelio savo sode dar nebuvau mačiusi. Išnešė į mišką. Mama, kaip ir priklauso elgtis su garbingais svečiais, palydėjo iki miško.
Jiedu išnešė žaltį, o paukščiukas to nematė. Blaškėsi, skraidė, čirškėjo, dairėsi. Tūpė ant šakos, kur gulėjo žaltys, paskui ant takelio ir žiūrėjo galvą užvertęs. Reikėjo matyti, kokia išsigandusi buvo paukščiukų mama. Raminau: jau žalčio nėra, nusiramink… Aš nesupratau jos pagalbos šauksmo anksčiau, o ji nesuprato mano raminimo.
Vis dar matau tą vaizdą prieš akis…
Vakarop, išleidusi šeimyną namo, sėdėjau pavėsinėje, kurioje cypsėjo išgelbėti paukščiukai, ir didžiavausi paukščio ir sūnaus drąsa. Mano didvyriai!
Prieš akis iškilo vaikystėje matytas animacinis filmukas apie mangustų jauniklį, kuris išgelbėjo paukščiukus. Maniau, kad filmukai tiesiog gražiai, jausmingai sukurti, bet mano matytas vaizdas buvo lygiai toks, kokį mačiau vaikystėje.
Net ir vakarop, kiekvieną kartą parnešusi vaikams vabaliuką, paukštytė pirma cypsėdama apžiūrėdavo šaką iš pavėsinės pusės, iš lauko, nutūpdavo ant tako, pasidairydavo ir tik tada imdavo maitinti. Kokį didelį stresą ji patyrė!..
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad žaltys gali įsliuogti į 2 m aukštį. Matyt, buvo alpinistas. Dabar galima juokauti, bet tuo metu atrodė tikras siaubas. Iš tiesų baisiau buvo, kai „įsijungė“ vaizduotė: kas galėjo įvykti, jei mūsų nebūtų buvę arba aš būčiau buvusi viena? Tokio ekstremalaus atvejo sode dar niekada nebuvo.
Šeštadienį kaskart parskridusi su vabaliuku paukštytė nutūpdavo netoliese ir pakalbindavo vaikus. Tik vienas atsiliepdavo. Koks džiaugsmas jų bendravimą stebėti! Gal vėl sode įsivyraus ramybė ir mažylių klegesys…
Loreta Ažukienė (Alytus)
