Sutikti save miške
Žvėryno kaimas Trakų rajone – lyg oazė vidury miškų, kurioje vis dar stoviniuoja 17 sodybų. Dalyje jų jau nebegyvenama, dalis lankoma ir prižiūrima tik savaitgaliais, tačiau vietomis vis dar girdėti žmogaus balsas, galintis tapti tikru atradimu, nuvažiavus šešis kilometrus žvyrkeliu ir patekus į mažą, žmogaus rankomis sukurtą pasaulį, nuo pasaulio negandų saugomą miško masyvo.
Žvėryno kaime nuo 1994 metų rudens besikuriantis Justinas Navikas sako, kad tik gamtos apsuptoje sodyboje žmogus gali išsigryninti, tapti pačiu savimi, o štai visuomenėje jis turi kaukę, taikosi prie visumos, pritampa. Sodyboje kiekvienas iš mūsų gali viską mylėti labiau: paukščius, medžius, žmones.
Žmogų tiesiog myliu
„Visa materiali sodybos dalis – tai tik priemonė, butaforija, lyg išraiška, lyg paveikslo rėmai, o pagrindas yra mintis, gyvenimo būdas, gyvenimo stilius, natūrali gamta, natūrali elgsena. Todėl visa tai, ką pamatysite, man nėra svarbiausia. Nelaukiu, kad sodyba padarytų įspūdį, nes vengiu modernumo; man svarbu, kad sodyboje žmogus pasijustų laisvas, nebūtų priblokštas. Nerasite čia didybės, prabangos, nėra šiuolaikinių komforto sąlygų, viešbučio lygio apgyvendinimo, tačiau tą žmogų, kuris pas mane atvažiuoja, aš tiesiog myliu. Po kurio laiko imame bendrauti sielomis“, – ima pasakoti Justinas. Pasak šeimininko, tokio bendravimo jam reikėjo mokytis penkerius metus: pačioje pradžioje jam atrodydavo, kad kiekvienas, kuris žengia pro sodybos vartus, nori kažką sulaužyti. Kuo labiau Justinas pažino žmones, tuo labiau suprato, kad kiekvienas žmogus, atvažiavęs iš savo aplinkos, turi išorinį apvalkalą, kurį su laiku Justinas išmoko nuimti. „O žmogaus siela! Jos gilumos yra tokios gražios, įdomios, nuostabios. Siekiu jas pažinti. Kad kaukė nukristų, man užtenka 10 minučių. Žmogus, pamatęs mano nuoširdumą, labai greitai tampa savimi“, – pasakoja vyras.
Ką atranda žmogus, atvykęs į gamtos apsuptą sodybą? Pirmiausia ramybę, po to – save. Justinas pastebi, kad žmonės vis labiau ilgisi gamtos, ypač emigrantai, kurie sugrįžta į Lietuvą pasiilgę poilsio, patirto vaikystėje; taip pat gyvenantys didmiesčiuose, kur yra įsprausti į kostiumus, kiekvieną dieną priversti leistis į oficialumo keliones biuruose. Netgi tie, kurie įprastai bendrauja socialiniuose tinkluose, apsupti gamtos tiesiog ilsisi, nebebendrauja, o semiasi ramybės. Pasak vyro, viskas stebėtinai pasikeitė – vartojama mažiau alkoholio, žmogus labiau vertina laisvalaikį, žmonėms nebėra noro būti didelėse grupėse, daug bendrauti: jie tiesiog ieško ramybės.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotrauka – Donato Dragūno.
Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ liepos numeryje.
