Tapkime vaismedžių architektais. II dalis

Pagrindinis genėjimo uždavinys

Genėjimo metu ne tik reguliuojamas vainiko tankumas ar forma. Pagrindinis genėjimo uždavinys yra išlaikyti optimalų medžio augimo ir derėjimo santykį. Ką tai reiškia praktiškai? Ogi tai, kad medis turi ir augti, ir derėti vienu metu. Be to, turi būti išlaikoma šių dviejų dalykų pusiausvyra. Laikoma norma, kad derančių kriaušių ir obelų šakutės per vasarą pailgėja, t. y. paauga maždaug 30 cm. Jei auga per daug vešliai – irgi negerai, nes tuomet nukenčia derlius arba pirmieji vaisiai ant medžio pasirodo labai vėlai. Dažnas tuomet klausia: kriaušei jau 8 metai, bet dar vaisių neragavau. Ką daryti? Galimos priežastys – per daug intensyvus kasmetinis genėjimas (kurio nereikia) arba pertręšimas azoto trąšomis.

Senuose, apleistuose soduose dažnai būna kitas kraštutinumas: vaismedžiai tik dera, o jaunų šakų prieauglio nėra. Vaisių daug, jie apsusę, mažyčiai, ne tik suprastėjusios išvaizdos, bet ir skonio. Pažiūrėkime į tokio medžio šakas: jos persipynusios, sutankėjusios, net apsamanojusios ar visai išdžiūvusios, ypač esančios vainiko viduje ir visai negaunančios saulės. Jaunų šakučių beveik nėra, senosios per vasarą paauga tik kelis centimetrus. Dažniausiai toks sodas ir pramečiuoja: vienais metais medis, davęs kelis centnerius derliaus, kitąmet neužmezga nė vieno vaisiaus, nes būna pavargęs. Jam reikia atsigauti. Tokius medžius privaloma genėti. Senus ir aukštus galima ir pažeminti, nupjaunant viršūnes. Praretinamas ir vainikas, šalinamos susipynusios, sausos, pažeistos, į vidų augančios šakos. Genima anksti pavasarį, nes reikia skatinti augimą ir atsinaujinimą. Tinkamiausias metas – kovas. Vėliausias – balandžio pradžia, iki vegetacijos pradžios. Žaizdos užtepamos arba sodo tepalu, arba emulsiniais dažais.

Obelys yra patvaresnės. Jas genėti galima pradėti ir žiemą, sausio antroje pusėje, po didžiųjų šalčių. Žieminis kriaušių genėjimas nerekomenduojamas.

Praretinus šakas ir viršūnę, miegančių pumpurų prabudimas pavasarį bus labai intensyvus. Priaugs ir naujų šakų, ir vilkūglių (jais vadinamos vertikaliai aukštyn augančios šakos, kaip rykštės). Laikinai intensyviai augančios tiek obelys, tiek kriaušės derės mažiau, tad jų nereikėtų intensyviai ir tręšti.

Atsikratykime vilkūglių

Vilkūglius rekomenduojama naikinti vasaros pradžioje. Tada su jais lengviausia kovoti. Jaunų, ne vietoj išdygusių atžalų nereikia netgi karpyti – lengvai nuplėšiami ranka ir neatauga, tik spėkime laiku apžiūrėti. Svarbu, kad pasiektume. Dauguma nereikalingi, nes labai užtamsins ir sutankins vainiką. Mažiau vertikalias jaunas šakas vertėtų nukreipti horizontaliai. Jos atjaunins medį. Pagenėkime papildomai dar ir vasarą: nukreipdami ūglius reikiama kryptimi, nugnybdami juos, kad pasišakotų ar tiesiog šalindami nereikalingus. Pastangos po vienų kitų metų duos akivaizdų rezultatą.