Tėvai, šuo ir vaikas
2018 m. 18 gruodžio d.
Turbūt nėra vaiko, kuris vaikystėje nebendravo su šunimi. Jei nuolat neturėjo, tai bent per vasaros atostogas kaime su juo žaidė.
Šunys ir vaikai greit suranda bendrą kalbą. Gal todėl, kad jų pasaulio suvokimas panašus, vaikiškas. Šunys išmoko mūsų vaikus labai svarbaus dalyko – žmoniškumo.
Tikriausiai neįmanoma išmokyti užuojautos ar gailesčio, bet vaikas, globojantis keturkojį draugą, savaime įgyja šių bruožų. Jis įgyja gėrio nuostatą, ima gerbti ir vertinti gyvybę. O gyvūnas atsidėkoja meile be jokio išskaičiavimo.
Kad šunys veikia žmogaus jausmų pasaulį, patvirtina JAV atlikti tyrimai. Jie parodė, kad tik 1 procentas sunkius nusikaltimus padariusių nusikaltėlių vaikystėje turėjo šunį.
Taigi ne veltui šunys vadinami sielų gydytojais. Dabartiniai vaikai dažnai jaučiasi vieniši ir nesuprasti. Tėvai išvykę uždarbiauti arba paskendę rūpesčiuose, o štai augintinis visada laukia pargrįžtančio savo mažojo šeimininko. Šuo nekritikuoja ir nepamokslauja, nes vaikas jam protingiausias ir gražiausias.
Augindamas gyvūną vaikas įpranta atlikti pareigas: pašerti, išvesti į lauką, tvarkytis namuose, slaugyti sergantį. Jis tampa atsakingas ir pakantus.
Tekstas – Lietuvos kinologų draugija, www.kinologija.lt.
Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ gruodžio numeryje.
