Trainiškio pirkia
2016 m. 12 liepos d.
Ignalinos rajone, Aukštaitijos nacionaliniame parke, pietrytinėje Baluošo ežero pakrantėje įsikūrusiame vos kelių sodybų Trainiškio kaime, kurį štai jau apie 800 metų saugo šio kaimo ąžuolo dvasia, savo širdį – duris ir langines – mums atvėrė Dianos ir Dariaus Biržiečių šeima.
 |
Trainiškis, anksčiau buvęs Palunkiškis (pirmasis pavadinimas kilęs nuo Dianos proprosenelių pavardės), – nedidutis kaimas: jame šiuo metu yra tik penkios sodybos. Anksčiau buvę viso labo dvi. Šis kaimas garsėja savo senoliu ąžuolu ir vienu gražiausiu Aukštaitijos nacionalinio parko ežerų – Baluošu, kurio ilgis – apie 4 km. Baluošą puošia nemažai salų, tačiau tik viena iš jų, Ilgasalė, yra unikalus gamtos objektas – šioje saloje yra nedidukas ežerėlis, 50 m ilgio pertaku susijungiantis su Baluošo ežeru. Tai – ežeras ežere.
Jonavoje, bute, gyvenanti Biržiečių šeima vis dažniau skuba į Trainiškį. Moteris jau ketverius metus mėgaujasi laisve ir daugiausiai laiko praleidžia sodyboje – atskuba čia jau balandžio viduryje. Darių Jonavoje kol kas dar laiko darbas, o dukrą Aušrinę – mokykla. Sūnus Deividas išvykęs svetur, po pasaulį pasidairyti. Žiemą visa šeima į Trainiškį suguža savaitgaliais, atostogų mokykloje metu.
Jonavoje, bute, gyvenanti Biržiečių šeima vis dažniau skuba į Trainiškį. Moteris jau ketverius metus mėgaujasi laisve ir daugiausiai laiko praleidžia sodyboje – atskuba čia jau balandžio viduryje. Darių Jonavoje kol kas dar laiko darbas, o dukrą Aušrinę – mokykla. Sūnus Deividas išvykęs svetur, po pasaulį pasidairyti. Žiemą visa šeima į Trainiškį suguža savaitgaliais, atostogų mokykloje metu.
Dianos giminės istorija Trainiškio kaime prasideda nuo jos senelio, kuris įsidarbino tuo metu labai visų gerbiamo kaimo girininko sodyboje samdiniu. Šeimininkas buvo pasiturintis, net dviratį turėjo (tais laikais tai buvo retenybė). Likimas lėmė taip, kad samdinys ir girininko vienturtė dukra pamilo vienas kitą. Nors būsimoji uošvienė visai tuo nesidžiaugė, vis dėlto palaimino jaunuosius. Jaunieji šventėn atvažiavo „lineika“ (brička) su žvaguliais, bet šiuo metu jau amžino atilsio atgulusio Dianos senelio prisiminimuose vestuvės išliko kaip ne itin linksma šventė: po vestuvių jaunuosius paguldė šalton kamaron ir ant stalo papylė bulbų iš kiaulinio katilo. Džiugu, kad tolimesnis jaunųjų gyvenimas klostėsi gera linkme: žentas darbštus buvo, jautė didelę meilę arkliams, turėjo kantrybės juos prijaukinti, plukdė Baluošu sielius, vežiojo malkas, tad savo darbštumu greitai pavergė ir uošvio, ir uošvienės širdis.
Česlava Deinarovič
Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ liepos numeryje.
