Tvirti, drūti galiūnai bukai
Ar esate pasirinkę Jums labiausiai patinkantį medį? Man toks nuo vaikystės buvo bukas. Slėpiningas, nepažinotas, bet dažname nuotykių romane minimas. Nebuvo jo aplinkinių dvarų želdynuose, neaugino Dzūkijos miškininkai. Pamačiau buką tik būdamas studentu. Ir nenusivyliau. Pilku, lygia žieve kamienu, plačia, tankia laja, žvilgančiais žaliais lapais medis iškart krito į akis. O studijuodamas miškininkystę apie jį sužinojau gana daug.
Bukų rūšys
Dabar bukinių (Fagaceae) šeimai priklausančioje buko (Fagus) gentyje dažniausiai įvardijama 10 rūšių (skirtingų autorių 8–12). Visos paplitusios šiaurės pusrutulyje, daugiausia vidutinio klimato zonoje. Pietryčių Azijoje jos siekia subtropikus (Taivaną, Vietnamą), o Šiaurės Amerikoje kalnais išplitusios net iki tropikų (Meksikoje). Šiaurės Amerikoje auga viena rūšis – amerikinis bukas (F. grandifolia). Tiesa, kai kurie autoriai jo meksikinį porūšį laiko atskira rūšimi. Europoje randamos dvi rūšys, iš kurių viena – rytinis bukas (F. orientalis) – auga ir Azijoje (Turkijos ir Irano šiaurėje, arti Juodosios ir Kaspijos jūrų). Paprastojo ir rytinio buko arealų sankirtoje, Kryme, Bulgarijoje, europinėje Turkijos dalyje aptinkamas savaiminis šių rūšių hibridas (F. x taurica). Visos kitos rūšys auga tik Pietryčių Azijoje, nuo Rusijos Primorės krašto, Kinijoje, Japonijoje, iki Vietnamo, Taivano. Europos botanikos soduose galima rasti 10 rūšių ir apie 100 veislių ar formų.
Paprastojo buko formos ir veislės
Parkuose, visuomeniniuose ar privačiuose želdynuose dažniausiai auginamas paprastasis bukas (F. sylvatica), jo formos ir dekoratyvinės veislės. Šių suskaičiuojama apie 80, bet dalis yra nepaklausios, neplatinamos. Iš dažniau auginamų paminėsiu kelias.
‘Albomarginata’ oficialiai pervadinta iš var. albovariegata. Medelis baltai dėmėtais lapais arba baltai gelsvais lapų kraštais rastas savaime augantis miške 1770 metais. Yra 20–25 m aukščio ir turi iki 10 m skersmens lają.
‘Aspleniifolia’ lapai žali, siauri, banguotais, kartais dantytais kraštais ar net linijiški. Medis išauga iki 20 m aukščio.
Labai panašius, tik rudai purpurinės spalvos lapus turi veislė ‘Ansorgei’, žinoma nuo 1891 metų, bet nepopuliari.
‘Asterix’ – žemaūgė veislė žaliais lapais.
‘Atropunicea’ – tai gamtoje natūraliai išaugęs raudonlapis bukas, anksčiau laikytas varietetu (var. purpurea), bet dažnai auginamas. Dydžiu ir augimo greičiu jis prilygsta tipiniams bukams.
‘Aurea Pendula’ lapai pavasarį ryškiai geltoni, pavėsyje žalsvai geltoni, vėliau visi palaipsniui pereina į gelsvai žalius. Laja svyranti.
Rimvydas Kareiva
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2024 m. vasario mėnesio numeryje.
