Vaikystės takais

Vienkiemyje įsikūrusią sodybą, pasislėpusią Kaišiadorių rajono miškuose, netoli Gegužinės kaimo, Rita ir Kęstas Teišerskiai įsigijo savo malonumui, savaitgaliams praleisti. Persikelti čia gyventi pastoviai juos paskatino dukros Odeta ir Goda. Kiekviena sodyba turi tik jai būdingą aurą; lankydamiesi šioje, jutome šeimininkų atvirumą, svetingumą ir begalinį norą pasidalinti pasakojimu, ką pavyko išsaugoti, atkurti ir nuveikti, savo pavyzdžiu drąsinant kitus.

Tris vienkiemių sodybas, įsikūrusias viename miške, jungia ne tik giminystės ryšiai, bet ir bendras kaimo pavadinimas – Bučionys. Sukant į svečius pas Ritą ir Kęstą, navigacija atvedė iki pirmojo vienkiemio, už kurio pasitiko gūdus miškas. Nelabai norėjosi tikėti, kad ten kažkur yra mūsų kelionės tikslas. Vis dėlto pasukome keliuku į kairę, o tolumoje pasirodė proskyna ir sodybos stogai. Mus pasitiko dvi moterys. Kurį laiką niekaip negalėjau suprasti, su kuria iš jų tariausi dėl susitikimo, juk nuotraukos kartais būna apgaulingos. Bet joms prabilus, pasimečiau visai: pirmą kartą girdint, net ir balsai atrodė vienodi.

Sodybos viešnia

Pasirodo, Rita turi seserį dvynę Rūtą, kuri kaip tik savo atostogų metu viešėjo sodyboje. „Rita už mane penkiomis minutėmis vyresnė“, – juokdamasi pasakoja sesuo. Rūta sodyboje – idėjų ir projektų generatorė, mielai prie pokyčių prisidedanti savo darbu. Jos pastangomis čia išsaugota daug daiktų ir statinių. Linksmai nusiteikusios moterys pasakojo, kad pravažiuodami pirmąjį vienkiemį, išvydome jų mamos sodybą, – navigacija kažkodėl veda visus ten. „Kartas, kai mama būna lauke ir nieko nelaukia, visiems pravažiuojantiems pati moja ranka, tarsi sakydama „jums toliau“, – šypsosi seserys.

Vienkiemio priešistorė

Nuo seno Bučionių kaime gretimai esančius vienkiemius vienijo draugystė. „Ten, kur dabar gyvena mama, prabėgo mūsų vaikystė, o šiame bei kitame vienkiemyje gyveno mūsų tetos. Gyvenimas susiklostė taip, kad mama ir liko toje sodyboje, sesė nusipirko šią, o mūsų draugė įsikūrė trečiojoje“, – juokdamasi pasakoja Rūta. Sodybos vėl visos gyvos, bet smagiausia, anot moterų, kad jos vėl draugauja. „Mes taip ir sukamės visi ratu. Viena nuo kitos sodybos nutolusios per 500 ir 900 metrų – kas eina pėsčiomis, o kas važiuoja“, – pasakoja seserys. Anksčiau tarp sodybų vyko aktyvus socialinis gyvenimas: jei kurioje kūrendavo pirtį, tai sukviesdavo visus iš visų trijų vienkiemių, jei kokia šventė, tai visuomet visi kartu, su muzika ir šokiais. „Labai smagu, kad dabar tradicijos tęsiasi“, – dalinasi moterys.

Bėgant laikui, seniesiams gyventojams paliekant kažkada buvusius gyvus vienkiemius, Rita tarsi iš šalies stebėjo, kaip byra nameliai, o su jais – ir brangūs prisiminimai. Todėl, pasitarusi su vyru, nusprendė įsigyti vidurinį vienkiemį, kuriame anksčiau gyveno teta. „Buvusius šeimininkus su vyru beveik metus įkalbinėjome ją mums parduoti“, – pasakoja Rita. Rūta pasakoja, kad šis apleistas vienkiemis buvo labai prastos būklės. „Tuomet aš su savo naujagime dukra atskridau į Lietuvą, pasiėmiau krikšto dukrą, ir čia 3 mėnesius atostogavome, tiksliau dirbome“, – prisiminimais dalinasi moteris. Darbas sodyboje jai – geriausias atsipalaidavimo būdas. Žinoma, pradžioje buvo atlikti būtiniausi darbai, kad name būtų galima apsistoti.

Tekstas – Agnės Misiūnaitės-Virbalienės. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2024 m. sausio mėnesio numeryje.