Varpiniai ir žydintys augalai
Natūralistinis gėlynas neįsivaizduojamas be išraiškingų augalų. Didžiąją dalį sudaro varpiniai. Tai įvairios soros (Panicum), melvenės (Molinia), lendrūnai (Calamagrostis), šluotsmilgės (Deschampsia), viksvos (Carex), miskantai (Miscanthus), puikiai tarpus užpildantys mėlitai (Sesleria), ašuotės (Stipa) ir kt. Noriu nurodyti augalus ir jų derinius, kurie dekoratyvūs skirtingais metų laikais, nėra labai populiarūs arba tiesiog pamiršti. Tai sezoniškai dekoratyvūs augalai, nesudarantys želdyno pagrindo. Jų kompozicijose galėtų būti 25–40 proc. Kai kuriuos augalus esu taip įsimylėjusi, kad galėčiau vadinti „vizitine kortele“, atspindinčia mano braižą.
Šilagėlės (Pulsatilla) žydi pavasarį, balandžio pabaigoje ir gegužės mėnesį. Visas augalas pasidengęs švelniais plaukeliais, taip ir norisi jį paliesti, paglostyti. Peržydėjus žiedams susiformuoja dekoratyvūs sėklynai, kurie išsilaiko iki vasaros vidurio. Šilagėlės mėgsta lengvesnį dirvožemį, saulėtą vietą, gerai auga ir pusiau pavėsyje, nepakenčia stovinčio vandens. Ilgaamžės. Kerai auga lėtai. Kodėl jas sodinu natūralistiniuose gėlynuose? Dėl ankstyvo žydėjimo ir dekoratyvių sėklynų. Rugpjūtį, kai dauguma augalų veša, šie augalai būna apmirę.
Natūralistiniame želdyne dekoratyviniai česnakai (Allium) traukia akį įdomia struktūra ne tik per žydėjimą, bet ir po jo. Pastaruoju metu galima pasidžiaugti didele jų įvairove. Noriu atkreipti dėmesį į kiaušininį česnaką (A. sphaerocephalon). Jis išsiskiria iš kitų dekoratyvinių česnakų purpurine spalva ir žiedynų kaita. Žiedynai yra kiaušinio formos, o žiedų viršus purpurinis su žalia apačia. Pirmiausia pražysta viršutiniai žiedai, o vėliau apatiniai. Tad žydėjimas tęsiasi ilgai. Kiašininis česnakas mėgsta lengvesnį dirvožemį, saulėtą vietą.
Ežiuolių (Echinacea) gausa ir pasiūla dabar taip pat labai didelė. Kuo ypatinga blyškioji ežiuolė (E. pallida)? Ažūriškesnė, subtilesnė, ne tokia ryški kaip rausvažiedė ežiuolė (E. purpurea) ir jos veislės. Manyčiau, ji ypač tinka natūralistiniam gėlynui. Nereikli ir ilgaamžė. Gali užsisėti. Šviesios rausvos spalvos vainiklapiai svyra žemyn, o žiedsostis iškilęs. Žiedlapiams nubyrėjus jis dar ilgai būna išraiškingas. Derlingoje žemėje blyškioji ežiuolė gali išvirsti.
Šalavijų (Salvia) įvairovė taip pat didžiulė. Aš susižavėjau menturiniu šalaviju (S. verticillata). Yra keletas veislių: ‘Purple Rain’, ‘Endless Love’ ir kt. Šis šalavijas suformuoja masyvų ir platų kerą. Jis linkęs plačiai išgulti. Pasibaigus pirmam žydėjimui augalas iškart krauna naujus žiedus. Auga saulėtoje vietoje, mėgsta derlingesnę dirvą. Žiedai melsvai violetiniai, žiedynai nelabai tankūs, sukelia ažūriškumo įspūdį. Menturinis šalavijas sodinamas kaip foninis augalas.
Taukė (Symphytum x uplandicum) paprastai laikoma vaistiniu augalu, tačiau veislė ‘Axminster Gold’ vertinama dėl puošnių lapų. Ji gerai auga ir saulėje, ir pusiau pavėsyje, dirvožemiui nereikli, mėgsta drėgnesnę vietą. Nuo sausros ima ruduoti lapų kraštai. Keras pamažu plečiasi ir užima vis daugiau erdvės. Šis augalas tinka masyviems gėlynams.
Raudonėliai (Origanum) tinkami švelniai rausvam fonui sudaryti, gėlyne formuojant „debesėlius“, kitaip tariant, grupes. Paminėsiu paprastąjį raudonėlį (O. vulgare) ‘Kulturform’. Jis plečiasi mažiau nei paprastas raudonėlis. Žydi šviesiais rožiniais žiedais.
Vilnotoji notra (Stachys byzantina) vertinama dėl aksominių pilkų lapų ir stačių žiedynų. Ji plinta šaknimis, veislė ‘Silver Carpet’ – mažiau.
Sibiriniai vilkdalgiai (Iris sibirica) žydi birželio mėnesį, ne itin ilgai, bet įspūdingai. Dabar jau išvesta įvairesnių atspalvių veislių – nuo šviesiai melsvų iki bordinių, violetinių. Kuo šie vilkdalgiai vertingesni už barzdotuosius? Lapai dekoratyvūs visą sezoną, dar ir ilgai išsilaikančios sėklų dėžutės – savotiškai puikūs. Jie atsparūs ligoms, formuoja kompaktiškus kerus, todėl piktžolėms neatsiranda vietos. Ir žiedai ne tokie stambūs, subtilesni. Mano nuomone, šie augalai labai tinka natūralistiniams želdynams. Be to, jie nereiklūs.
