Vasarą plintančios šermukšnių ligos

Pastaruoju metu susidomėjimas dekoratyviais ir vitaminingas uogas nokinančiais augalais itin padidėjo – dažnas nori sode pasisodinti šermukšnių. Sodinukų pardavėjai tikina, kad jiems nereikia jokios priežiūros – pasodinai ir auga, tik spėk uogas skinti. Sutinkame, kad auginti tikrai nesunku, bet reikia žinoti augalų įpročius, o svarbiausia – pažinti ligas.

Paprastasis šermukšnis yra populiariausias

Šermukšnis (Sorbus L.) – erškėtinių (Rosaceae) šeimos augalas. Gentyje yra 85 rūšys ir per 100 porūšių, formų ir veislių, Lietuvoje – 6 rūšys. Plačiausiai paplitęs paprastasis šermukšnis (S. aucuparia). Jo savaiminio paplitimo arealas – Europa, Mažoji Azija, Šiaurės Afrika, aptinkamas Sibire.

Šiuo metu Lietuvos miestų ir gyvenviečių dekoratyviniuose želdynuose paplitę ir svetimžemių rūšių šermukšniai, introdukuoti XIX amžiaus pradžioje. Miltingasis (S. aria) Vilniaus universiteto Botanikos sode (toliau – VUBS) pradėtas auginti 1814 metais, šiaurinis (S. hybrida) – 1817-aisiais, amerikinis (S. americana) – 1820-aisiais, plačialapis (S. latifolia) ir grūstinis (S. torminalis) – 1824-aisiais.

VUBS Pomologijos skyriaus kolekcijose nuo 1980 metų pradėta tirti šermukšnių introdukcija. Šiuo metu sukaupti ir tiriami didžiausi šalyje šermukšnio genties ištekliai – per 50 rūšių, 30 veislių individų, iš kurių kai kurie galėtų būti auginami individualiuose ar versliniuose soduose. VUBS šermukšnių kolekcijos kuratorius – dr. Edvardas Meidus.

Daugiausia visur paplitęs paprastasis šermukšnis. Jis auga lapuočių, spygliuočių bei mišriuose miškuose, sodybose, parkuose, pakelėse, miestų šaligatviuose. Šermukšniai mėgsta velėninius jaurinius durpinius priemolius, įsikuria ir neutraliuose, ir karbonatiniuose dirvožemiuose. Atsparūs šalčiams, miestuose ypač jautrus sausroms, geriausiai auga žaliose vejose. Nepakelia mašinų išmetamųjų dujų. Šermukšniai labai jautrūs bet kokiems mechaniniams sužalojimams.

Naudingas augalas

Šermukšnis yra visapusiškai naudingas augalas. Jo žiedai patinka bitėms. Iš 1 ha šermukšnyno šie vabzdžiai prirenka per 30 kg nektaro, žiedadulkes neša bičių duonai. Iš kietos, sunkiai skylančios medienos gaminami indai, rankenos ir kiti daiktai. O kaip gydomasis ir maistinis augalas šermukšnis buvo žinomas Europoje jau viduramžiais. Dabar vaisių ir žiedų gydomąja galia jau niekas neabejoja.

Vaisiuose yra vitamino C, P ir K, provitamino A, cukraus, obuolių rūgšties, rauginių ir karčiųjų medžiagų. Minkštimas yra kartus, bet po šalnų jie netenka kartumo, pasidaro saldūs. Vaisiai valgomi švieži, iš jų verdamas kompotas, vitaminingas sirupas, uogienės, užpilai, želė, arbatos ir kavos pakaitalai. Sultimis gydomas hemorojus, reumatas. Dėl palankaus vitaminų C ir P derinio šermukšniai vartojami aterosklerozės ir hipertonijos profilaktikai bei gydymui.

Šermukšninė gleivėtrūdė (Gymnosporangium juniperi, sin. G. cornutum). Vasarą lapų viršutinėje pusėje atsiranda smulkių rausvų taškelių – spermogonių, o apatiniame – geltonų, oranžinių išaugėlių, t. y. stromų su ecidėmis. Gleivėtrūdė išplitusi ir miškuose, kartais smarkiai pažeidžia šermukšnių lapus. Vasaros antroje pusėje stromos su ecidėmis išsibarsto. Ecidiosporų patenka ant paprastųjų kadagių ir ten peržiemoja. Pavasarį ant spyglių ar šakų iškyla tamsūs oranžiški kauburėliai – teliai. Jie po lietaus išbrinksta, išsipučia ir virsta želatininės konsistencijos geltonai rausvais netaisyklingais gumulėliais. Ant kadagių pasitaiko ir kitų rūšių gleivėtrūdžių, kurių ecidžių tarpsnis pereina ant kitų erškėtinių šeimos sumedėjusių augalų (laukinių obelų, kriaušių, gudobelių).

Miltligė. Sukėlėjas – šermukšninė miltė (Podosphaera aucupariae). Aptinkama ant jaunų šermukšnio atžalų lapų.

Šermukšninė marsonina (Marssonina sorbi). Ant šermukšnio lapų matomos geltonai rudos dėmės su tamsiais pakraščiais. Vaisiakūniai – rudų pūslelių formos acervuliai viršutinėje lapų pusėje po epidermiu. Grybas žiemoja pažeistuose lapuose, vasarą plinta konidijomis.

Moniliozė (Monilinia fructigena), arba rudasis vaisių puvinys – pavojinga liga. Jai plisti palankūs šilti ir drėgni orai. Supuvusios uogos krenta arba sudžiūvusios lieka kaboti ant šakų. Jos tampa mumijomis, kuriose grybas puikiai peržiemoja. Vasarą grybas plinta konidijomis, kurias platina vėjas, vabzdžiai, lietaus lašai.

Citosporozė (vėžys). Sukėlėjai – Cytospora spp. patogeniniai grybai. Cytospora genties grybai plačiai paplitę pasaulyje, labiausiai puola kaulavaisinius, sėklavaisinius augalus, sukeldami jų džiūvimą ir taip padarydami didžiulių nuostolių. Šermukšnius puola šios genties kelių rūšių grybai. Tik naudojant molekulinės biologijos metodus turėtų būti tiksliai identifikuojama grybo rūšis. Lietuvoje patogenas nustatytas ant šermukšnių, atvežtų iš Olandijos. Labiausiai nukentėjo jaunesni, silpnai prigiję, apšalę, nusilpę augalai.

Citosporozė plinta per visą vegetaciją. Pažeistų šakų ar stiebų žievėje atsiveria išilginės žaizdos, kartais iš jų veržiasi lipai, užsikemša vandens indai. Džiūstanti šakelė įdumba, joje formuojasi gausybė vaisiakūnių, grybo piknidžių. Esant agresyviai grybo formai, piknidžiai formuojasi per visą šakelę iki pat lapų pumpurų ar žiedpumpurių. Pumpurai taip pat būna apnikti grybo piknidžių, iš jų veržiasi gausybė vienaląsčių, bespalvių, šiek tiek lenktų sporų masė. Susidaro ir aukšliai su aukšliasporėmis.

Augalas kurį laiką dar pats kovoja su šiuo agresyviu parazitu, formuojasi kaliuso žiedas, apjuosiantis puolėją, bet nusilpęs nelygioje kovoje pasiduoda. Palaipsniui pažeistų šermukšnių šakos džiūsta. Drėgnesniu oru atšoka šakų žievė. Per kelerių metų žūsta visas augalas.

Apsaugos priemonės

 Labiausiai pažeidžiami mechaniškai (žoliapjovėmis) sužaloti, nusilpę, netinkamoje ar suplūktoje žemėje, unksmėje augantys šermukšniai.

• Kalio ir fosforo trąšos, mikroelementai (geležis, boras, magnis) didina šermukšnių atsparumą.
• Tinkamas pH. Rūgštūs dirvožemiai barstomi gesintomis kalkėmis, malta kreida.
• Laikomasi sanitarijos: mulčiuojami pomedžiai, išpjaustomi metūgliai, sausos šakos, žaizdos užtepamos sodo tepalu ar aliejiniais dažais, nuskinami sukamštėję ar pūvantys vaisiai. Nukritę, pažeisti rudojo puvinio surenkami visi iki vieno ir pašalinami.
• Brinkstant pumpurams, nuo rūdžių augalai purškiami „Skore 250 EC“, „Effector 70 WG“.
• Būtina laiku pastebėti nuo vėžio džiūstančias šermukšnių šakeles ir jas išpjovus kartu su 1,5–2 cm ilgio sveikais audiniais sudeginti. Jei džiūsta visas augalas, jį reikėtų pašalinti iš augavietės, nepaliekant net kelmo. Svarbiausia sunaikinti ligos židinį. Reikia laiku nubaltinti kamienus. Būtina gerai prižiūrėti medelius, purenti ar mulčiuoti pomedžius, tręšti, neleisti jiems nusilpti. Profilaktiškai purškiama vario turinčiais preparatais.
• Vėjo perpučiamose vietose augančius šermukšnius mažiausiai puola šermukšninė kandis ir grybinių ligų sukėlėjai.