Vedami intuicijos tradicijas kurti savaip
Jei šeima neturi tradicijų, tačiau netrūksta noro, ryžto ir energijos, geriausia jas kurti patiems. Puikus gali būti ariogališkių Astos ir Vitalijaus Stanevičių šeimos pavyzdys. Pradėję sodybą kurti nuo „nieko“, šiandien jie jau gali puikuotis apdovanojimu ir drąsiai lygiuotis į geruosius želdinimo pavyzdžius.
Puikus vaizdas – vos per kelerius metus
Ariogalos miestelyje įsikūrusi klasiokų Astos ir Vitalijaus šeima šiandien džiaugiasi erdvia sodyba – pradėję nuo 15 a, vėliau įsigijo ir prisijungė tiek pat valstybinės žemės, taigi dabar netrūksta vietos ir vaismedžių sodui, ir gausiems gėlynams, ir poilsio kampeliams.
Išvaizdūs siauralapiai žolynai jau spėjo sudaryti puikų foną daugiamečių deriniams, tankūs levandų kupstai beveik nenusileidžia mėlynuojantiems Provanse, o augalų įvairovė liudija stipriai įsišaknijusį pomėgį sodininkauti. Todėl paklausus, kiek metų sodybai, šeimininkės atsakymas gerokai suglumina. Pasirodo, ji kuriama vos penktus metus. Be to, pirmaisiais metais čia dar nebuvo jokių augalų, antraisiais žaliavo vien veja, o pirmieji augaliukai nuolatos keliavo po visą teritoriją – šeimininkei vis atrodydavo, kad vieta parinkta netinkamai. Nustebina ir šeimininkės prisipažinimas, kad į namą persikėlė gyventi iš savo vaikystės buto, todėl gilių sodininkystės tradicijų čia ieškoti neverta. O štai pomėgis augalams, nepaisant gyvenimo daugiabutyje, visada ruseno – moteris pamena, kaip kaimynai stebėdavęsi jų šeimos, gyvenusios ketvirtame aukšte, kuriamais ir prižiūrimais gėlynais prie laiptinės. Pačiai Astai jų požiūris atrodo nesuprantamas – juk jei kažko nori, tai ir darai.
Panašiai, tačiau kitaip
Šeimai persikėlus į namą ir pradėjus sodinti augalus, žinių „karuselė“ pamažu įsisuko. Pirmiausia moteris įsitraukė į socialinių tinklų sodininkystės grupes, kuriose netrūko nei gražiai puoselėjamų sodybų pavyzdžių, nei gausiai dalijamų profesionalių želdinimo specialistų patarimų. Dar po kelerių metų grupes stebintys internautai jau ėmė vertinti ir Astos kūrybines pastangas. Nors galima sakyti, kad sodyboje vyrauja populiari natūralistinio želdinimo tendencija, komentatoriai netruko pastebėti jos šiokį tokį kitoniškumą. Asta aiškina priežastį – juostuotas renovuoto namo fasadas ją paskatino sklype sukurti panašias linijas. Taip vejoje atsirado ir iki šiol išliko kvadratiniai gėlynai, įrėminti blokelių. Griežtas linijas tuojau pat švelnina natūralistinių gėlynų fonas, kuriame dominuoja labai minkštos faktūros varpiniai augalai.
Puikiai besitvarkančius naujakurius greitai pastebėjo ir Raseinių rajono savivaldybė. Į kasmetinius raginimus dalyvauti gražiausios sodybos konkurse šeima neskubėjo reaguoti – juk būta dar daug nesutvarkytų, negražių kampų. Tai, kad dalis jų paslėpta, šeimininkės neguodė – negalėtų dalyvauti žinodama trūkumus. Šiemet, primygtinai siūlant aktyviai kaimynei, šeima galiausiai sutiko. Ne tik dalyvavo, bet ir nuskynė laurus – pelnė gražiausios sodybos titulą. Tačiau Asta konkurso organizavimą linkusi pakritikuoti. Jos nuomone, jei būtų vertingesni materialūs prizai, norinčiųjų dalyvauti atsirastų daugiau. Juk ne visiems norisi vien garbės.
Nuolat gimsta nauji planai
Darbų sodyboje netrūksta, tačiau šeimininkė neabejoja, kad iš dalies tai yra jų šeimos problema – turbūt jau galėtų nieko nekeisti ir tiesiog mėgautis kasmet vis gražėjančiu, augančiu sodu.
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2023 m. lapkričio mėnesio numeryje.
