Verbos, saugančios namus
2018 m. 27 kovo d.
Su Nijole Stakėniene susipažinome pernai, Kaziuko mugėje. Jos prekybos kampelis buvo pilnut pilnutėlis įvairiausių verbų, lyg panašių į Vilnijos krašte pinamas, o kartu – kažkuo savitų, kitokių. Apie verbas ir pradėjome kalbėti. Štai ką mums papasakojo tautodailininkė.
„Verbas rišu 8–9 metus. Esu savamokslė verbų rišėja, nes, kai sumaniau rišti verbas, dar nebuvo jokių edukacinių programų, mokymų. Visur ieškojau mokytojų, skambinau tautodailininkų draugijai, amatų mokyklos darbuotojams ir t. t., bet mokytojos taip ir neradau. Nuvažiavau į Kaziuko mugę, žiūrinėjau, kaip surištos verbos. Mugės metu buvo pristatomas filmas „Šokančios Vilniaus verbos“, nusipirkau filmo įrašą, bet jis jokiame kompiuteryje neatsidarė. Galiausiai tiesiog pradėjau rišti pati – maniau, kaip išeis, taip. Matyt, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą: joks mokytojas man nepadarė įtakos, tad, dalyvaujant Kaziuko mugėje, daug pirkėjų klausia – tikriausiai jūs ne Vilnietė? – Kodėl taip manote? – klausiu aš. – Jūsų verbos kitokios nei įprastos vilnietiškos.
Anksčiau mano rištos verbos skiriasi nuo rišamų dabar. Pirmosios buvo mažesnės, paprastesnės kompozicijos. Darau daug tradicinių, bet drauge ir eksperimentuoju, pavyzdžiui, vietoje smilgų viršūnėlių formuoju saulutes iš aguonų arba javų varpų.
Verboms rišti naudoju apie 50 rūšių augalų, kurių prisirenku savo tėviškės laukuose. Dalį ryškesnių, spalvingesnių, įdomesnių formų, taip pat javų (rugių, kviečių, miežių, avižų, linų) užsiauginame patys. Augalų rinkimas ir džiovinimas – tai darbas, trunkantis nuo ankstyvo pavasario iki žiemos pradžios. Turime kaime sodybą, kur visus surinktus augalus, surištus kuokšteliais, džiovinu daržinėje, tamsoje.
Nuo seno galioja paprotys, nešant verbą šventinti, aprišti ją raudonu vilnoniu siūlu. Vėliau, atsiradus kokiam kūno sopuliui, galima aprišti tą vietą šventintu siūlu, ir skausmas praeis. Pašventinta verba įgauna stebuklingų galių. Pirmiausiai ji saugo namus nuo piktų dvasių, gaisrų. Seniau verbos žolynais pasmilkydavo genamus ganyti gyvulius, dedamus perėti kiaušinius, – jie saugodavę nuo ligų. Ligoniams šių žolynų įmaišydavo į arbatą, kad greičiau pasveiktų. Nuo verbos nuskintų žolynų dėdavo ir pašarvotam žmogui po pagalve, kad siela lengviau ir greičiau patektų į dangų. Ir dabar, sėjant daržoves, javus, galima verbos žolynų pabarstyti – geriau sudygs, didesnis derlius bus. Verbos negalima išmesti – ją reikia sudeginti Pelenų dieną (dar vadinamą Papelčiumi, ji būna pirmą dieną po Užgavėnių). Verba, saugoma namuose, sugeria visą neigiamą tų namų energiją. Verbą sudeginus, namai išvalomi, pranyksta visos blogybės, nes ugnis naikina blogį.
Tekstas ir nuotrauka – Česlavos Deinarovič.
Visą straipsnį rasite kovo „Mano sodybos“ numeryje.
