Gudobelių nauda

Rudenį džiaugiamės savo sodo ir daržo derliumi, gausiomis obuolių ar kriaušių atsargomis, morkomis ar burokėliais, vaisių uogienėmis ar kompotais. Nors dabar visų šių gėrybių lengviau nusipirkti nei pasigaminti, bet savo užaugintas derlius juk gerokai mielesnis. Įvairių vertingų gamtos gėrybių rudenį galima parsinešti ir iš gamtos. Tai grybai, uogos, riešutai, vaistažolės. O juk Lietuvos miškuose ir pievose auga ne vienas vertingas augalas, kuris yra ne tik maistas, bet ir puikus vaistas. Vienas iš jų – gudobelė.

Aštrūs dygliai – patikimas ginklas

Įdomus yra šio augalo pavadinimas, sudarytas iš žodžių gudas ir obelis. Gudais lietuviai laikė pietryčių kaimynus, dažniausiai baltarusius. Senovėje gudobelę dar vadino kaulauoge, gružučiu, kauliniu, jovarėliu, vilkobele, subinkauliu. Botaninis vardas yra Crataegus, kuris graikų kalba reiškia ‘stiprūs (aštrūs) dygliai’.

Iš tiesų beveik visos gudobelės apsiginklavusios dygliais. Lietuvoje savaime auga trys rūšys, dar kelios dešimtys auginamos želdynuose ir botanikos soduose. Žymus latvių dendrologas R. Cinovskis, daug metų tyręs gudobeles ir jų paplitimą Baltijos šalyse, nustatė, kad čia gali augti net keli šimtai rūšių, jų varietetų bei formų. Mes pristatome šio šiek tiek primiršto, bet vertingo augalo populiariausias rūšis, kurios seniai auga mūsų krašto pamiškėse, upių šlaituose ir auginamos sodybose.

Gydančios uogelės

Gudobelės ypač vertinamos dėl gydomųjų savybių. Nors daugelis rūšių naudojamos farmaciniams preparatams gaminti, bet lyderės, turinčios daugiausiai naudingųjų savybių, yra vienapiestė ir glotnioji. Apie širdies lašus, parduodamus vaistinėse, liaudiškai vadinamus krategio tinktūra, ko gero, girdėjo daugelis. Šis vaistas – tai spirituota tinktūra, gaminama iš abiejų minėtų augalų vaisių.

Gudobelės gydo hipertoniją, gerina medžiagų apykaitą, mažina kraujospūdį ir cholesterolio kiekį, reguliuoja širdies ritmą ir turi dar ne vieną puikią gydomąją savybę. Širdį stiprinančių gamtos vaistų galima pasigaminti ir patiems, prisirinkus vaisių. Iš jų verdama arbata. Gydomųjų savybių turi žiedai, o štai kinai arbatoms renka ir kai kurių rūšių gudobelių lapus. Vaisiuose yra įvairių vitaminų ir mineralų.

Mediena taip pat vertinga. Ji kieta ir patvari, rausva šerdimi, naudojama smulkiems dirbiniams.

Gudobelių priešai

Gudobelės priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai, tad dažniausios ligos ir kenkėjai yra tie patys kaip ir obelų ar kriaušių. Žiedus, lapus, vaisius mėgsta graužti obelinis amaras, kablelinis skydamaris, neporinis verpikas, gudobelinis baltukas ir kiti. Iš ligų žalos daugiausiai padaro miltligė, rūdys ir rauplės.

Tiesa, jau ir Lietuvoje ant gudobelių ir kai kurių kitų erškėtinių šeimos augalų aptinkama baisioji bakterinė degligė. Ši liga bjauri, nes plinta oru ar per vabzdžius, greitai numarina augalą. Nuo jos nėra jokių apsaugos priemonių. Susirgęs augalas lengvai gali užkrėsti kitus šalia augančius giminingus augalus, tad kelių dešimčių metrų spinduliu juos būtina išnaikinti, geriausia sudeginti. Bakterine deglige serga daugelis vaisius nokinančių vaismedžių ir vaiskrūmių: obelys, kriaušės, šermukšniai, svarainiai ir kt. Šia liga apsikrėtusių gudobelių rasta ir Lietuvoje.

Auginimas ir pritaikymas

Gudobelių dažnai galima pamatyti karpomose gyvatvorėse. Iš tiesų nėra geresnės gyvatvorės už šių augalų, nes dėl tankumo ir aštrių dyglių pro ją nemėgsta landžioti nei šunys, nei katės. Užtai gudobelių gyvatvores labai mėgsta mažieji paukšteliai ir mielai ten slepiasi, suka lizdus ar skanauja uogas. Sparnuočiai labiausiai prisideda prie gudobelių plitimo gamtoje, nes dažnai, pasislėpę juodai dienai uogas žolėse ar žemėje, vėliau pamiršta, o šios pavasarį sudygsta.

Jei norėsite auginti gudobelę, sodinkite ją į molingą ar pusiau molingą, nerūgščią dirvą. Tinkamiausia – saulėta ir atvira vieta, nors gali augti ir daliniame pavėsyje, tik tuomet mažiau žydės. Paprastai gudobeles nesudėtinga auginti, nes jos gan nereiklios. Užtenka vieną kartą metuose šiek tiek patręšti, o augančias gyvatvorėse 1–2 kartus per metus nugenėti. Gudobelės nėra ilgaamžės, kartais išgyvena iki 200 ar net 300 metų, bet paprastai ne daugiau kaip 100 metų. Derėti jos pradeda nuo 5–10 metų. Dauginti galima sėklomis, kurios gan gerai dygsta. Tik jas reikia sėti rudenį arba stratifikuoti. Margalapės ar kitos veislės dauginamos auginiais arba skiepijamos.

Tad auginkime gudobeles grožiui ir sveikatai, grožėkimės žiedais pavasarį ir uogomis rudenį, o paukšteliai gyvatvore džiaugsis visais metų laikais.

Pixabay nuotr.