Viduramžių pilių daržai ir sodai Latvijoje
Akivaizdu, kad viduramžių pilių gyventojai ne tik gynėsi ir nuolat kovojo su priešais. Už įspūdingų kuorų jie gyveno turiningą gyvenimą: gamino maistą, puotavo, šventė šventes, sirgo ir gydėsi nuo ligų. Viduramžių virtuvei ir ligų gydymui reikėjo daugybės įvairių augalų. Nors didžioji jų dalis buvo tiekiama į pilį iš aplinkinių kaimų, tačiau skubiai prireikus įmesti į viralą prieskoninę žolę ar pakramtyti vaistažolę dančiui skaudant virėjas ar gydytojas eidavo į pilies daržą.
Jų būta daug kur Europoje
Tokių daržų būta greta daugelio Europos pilių, vienuolynų, didikų rūmų. Lankantis Lenkijos, Vokietijos, Austrijos ir kitų šalių senose pilyse, vienuolynuose ir šiandien galima pamatyti sodų ir daržų rekonstrukcijų, stebėti ir pažinti juose auginamus augalus. Atkuriant viduramžių daržus dažniausiai praverčia XII amžiuje Hildegardos Bingenietės (1098–1179), pirmosios botanikės ir šviesuolės, vėliau paskelbtos šventąja, palikti raštai. Skaitydami jos palikimą, sužinome, kad augalų paskirtis beveik vien taikomoji – maistas ir prieskoniai, vaistai, kai kurie naudoti ir burtams, neatsiejamai to meto medicinos daliai. Žinoma, viduramžių daržuose nepamatysime gerokai vėliau atkeliavusių į Europą bulvių, saulėgrąžų, pupelių, kukurūzų, pomidorų.
Tačiau greta pilių auginti ir gerokai primiršti augalai, dabar aptinkami tik botanikos soduose ir vienoje kitoje privačioje kolekcijoje. Kai kuriuos iš jų šiandien retai pamatysime mūsų daržuose. Pavyzdžiui, šv. Hildegarda aprašo tiek šiandien gerai žinomus augalus, tiek ir užmirštus, mažai auginamus. Dažname darželyje ar vaistažolių kolekcijoje rasime sinavadų, didžiųjų debesylų, bazilikų, valerijonų, gelsvių, taukių, pupų, dašių, krapų, pankolių, šeivamedžių, mėtų, levandų, gelsvių, melisų, petražolių. Retai ten matysime šantras, vandenines mėtas, vaistines ožrages, rėžiukus, diktonus, vaistines verbenas, miškines dedešvas. Pilių daržai ir sodai dėl vietos stokos dažnai buvo vaistinių ir prieskoninių augalų rinkiniai.
Vaistininkų sodai – botanikos sodų pradininkai
Augalų viduramžių pilyse ir miestuose prireikdavo skubiai ištikus ligai ir vaistams gaminti. Dėl to net to meto didmiesčiuose kūrėsi vaistininkų sodai. Jų būta beveik visuose didesniuose Europos miestuose. Vaistininkai augino pačius įvairiausius augalus, kartais – tuos, kurių vaistinėmis savybėmis tuo metu tikėta. Teorinė botanika buvo dar vystykluose, o augalų pritaikymas buvo svarbesnis už mokslą. Tačiau neabejotinai pilių ar didikų rūmų vaistininkai pasisodindavo ir vieną kitą įdomų arba egzotinį, neįprastą augalą, atkeliavusį iš svetimų kraštų, jį stebėdavo, pažindavo savybes, daugino ir dalinosi.
Lankantis kelių šimtmečių senumo botanikos soduose sužinoma, kad vietoj jų būta vaistininkų sodų. Pavyzdžiui, Amsterdamo botanikos sodas įkurtas 1631 metais, Utrechto – 1638-aisiais. Šiandien greta Utrechto universiteto senojo pastato ir Šv. Martyno katedros kieme galima pamatyti atkurtą šio universiteto botanikos sodo pradininką – vaistininko sodą. Jame ir dabar auga vaistiniai augalai.
Tekstas ir nuotraukos Almanto Kulbio
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2022 m. sausio mėnesio numeryje.
