Viena vasaros diena estiškoje pasakoje
Gyvenimas šioje sodyboje panašus į tą, kurį savo knygose aprašė švedų vaikų rašytoja Astrida Lindgren. Būtent tokioje gražioje, jaukioje ir laimingoje aplinkoje, matyt, augo ir Emilis iš Lionebergos, ir Lota, mokėjusi važiuoti dviračiu, ir Pramuštgalvių kaimo vaikai…
Tai – namai, kur suaugusieji labai kantrūs, atidūs, kupini rūpestingumo. Kur vaikai turi kačiuką, šuniuką, žaidimų namelį ir daug išmonės. Kur visuomet yra vietos svečiams, kūrybai ir įdomiems pokalbiams. Kur daug knygų, rankdarbių ir su aistra pagaminto gardaus maisto… Šios veik stebuklingos vietos vidur miškų nejuosia jokia tvora, nėra čia ir užrašo apie piktą šunį, nes Pubrikas toks geras, jog jo nebijo net švelniakailiai bailiukai triušiai.
Vasaromis svečiams apgyvendinti sodyboje skirta pirtis. Rąstinė, jauki, didelė – palėpėje ant čiužinių tilptų gal koks tuzinas užsigeidusių pernakvoti. Dar keli sau vietos rastų pirmame aukšte – ant lovų. Ir jei miegi žemai, ne palėpėje, ryte tave pažadina saulė, be jokių skrupulų imanti tvieksti per langą lovos kojūgalyje. Portjerų ar žaliuzių nėra, tad dar kiek pasivartęs keliesi. Palenkęs keistą medinę rankeną iš medžio šakos, atveri duris ir išeini į terasą, ten įkvepi gaivaus viensėdžio oro ir iš dūšios pasirąžai, nesijaudindamas, kad gal atrodai juokingai – juk niekas nemato! Bet staiga išgirsti kažką besirąžant ir pratisai žiovaujant drauge su tavimi. Pasirodo, visai šalia, tik už lango, pintame fotelyje – kaži, kaip jis ten įsibruko? – miegojo Pubrikas, bemaž draugiškiausias vilkšunis pasaulyje. Pasilabinęs su bičiuliu, rasota žole pėdini lauko tualeto link. Tai – jaukus ir švarus medinis namelis, kurio viduje aptinki daug paveikslėlių, lauko gėlių puokštę, neriniuota užuolaidėle padabintą langą. Pubrikas už durų nelaukia – jis liko pusiaukelėje, šalia triušidės.
Tekstas ir nuotrauka – Kristinos Bykovienės.
Visą straipsnį apie šią nuostabią sodybą ir jos šeimininkus skaitykite vasario „Mano sodyba“ numeryje.
