• birželio 24 d., Pirmadienis

Vieno dvarelio istorija: leisti sau gyventi

„Sveiki atvykę į mano dvarelį“, – taip meiliai ir su pasididžiavimu apie savo sodybą kalba jos šeimininkas Ričardas Vėta, pasitikdamas atvykusius svečius. Širvintų rajonas – visai netoli Vilniaus, todėl kasmet jis sulaukia vis daugiau naujakurių iš Vilniaus. Ieškodami ramybės ir savo sodybos, Ričardas Vėta su žmona Snieguole taip pat pasirinko šią Lietuvos pusę, dovanojančią atokvėpį nuo miesto ir kartu nuo jo neatskiriančią. Darbščių rankų palytėtos poros namuose iš naujo atgimsta Ričardo rišamos knygos, žydi Snieguolės mylimos gėlės ir sukasi kasdienis, ramus šeimos gyvenimas, dovanodamas meilę, šilumą ir pagarbą.

 

 

Svajonės link

Begeriant kavą ir skanaujant ledų su Ričardo ir Snieguolės virta rabarbarų uogiene, sodybos šeimininkas pripažįsta, kad kaimo dvarelis-sodyba visada buvo jo svajonių sąraše. Dvarelio paieškos užtruko, nes, ieškodamas ramybės ir tylos, pirmiausia vyras nusipirko 3 ha žemės. Tačiau tam, kad galėtų pasistatyti ūkininko sodybą, jam teko tapti ūkininku. Prieš tai reikėjo baigti mokslus ir gauti ūkininko pažymėjimą. Gavusi leidimą sodybos statybai, pora ėmėsi biudžeto skaičiavimų ir statybų planų kūrybos. Prieš gerą dešimtį metų su turimu 40 000 litų biudžetu pora galėjo sau leisti atsivesti į sklypą elektrą, išsikasti šulinį ir kūdrą, pasisodinti lazdynų (tai buvo dar viena Ričardo svajonė) ir nusipirkti statybinį vagonėlį. Supratusi, kad dvarelio greitai nepasistatys, pora ėmė žvalgytis kitų variantų. Ir štai reklamos skelbimuose pasirodė šis namelis. Ilgai nesvarstę, ėmė ir įsigijo. „Anas ūkininko sklypas turėjo savito žavesio – ten buvo vienkiemis, ant kalvelės, žvilgsnis klydo į tolį, o čia vis dėlto yra kaimynai, kuriuos kartais išgirsti triukšmaujančius“, – dalinasi šeimininkai. Anot moters, pirmiausia Ričardas, nieko niekam nesakęs, pats vienas ėmėsi sodybos paieškų. „Kai pirmą kartą čia atvykome, buvo žiema, švietė saulė, viskas atrodė taip švaru, gražu. Bet kai atvykome su abiejų tėveliais pavasarį, vaizdas buvo visai kitoks. Pirmas jų pastebėjimas buvo „Vaikai, ką jūs padarėte? Čia juk košmaras!“ – su šypsena prisimena Snieguolė. Tačiau net ir truputis darbo ir fantazijos kardinaliai pakeičia namų erdvę. „Nusipirkę namelį, jo vidaus sienas truputį perdažėme (prieš tai jos buvo mėlyno rašalo spalvos), pakabinome baltas užuolaidas. Atvažiavę į svečius Ričardo tėveliai vienu balsu tvirtino, kad pavasarį esą jie buvę visai kitame name. Štai, rodos, toks menkniekis, o namų erdvė visai pasikeitė“, – dalinasi Snieguolė.

 

 

Dirbtuvės sielai

Snieguolė pasakoja savaitgaliais visada norėdavusi važiuoti prie vandens, tačiau dažniausiai juos pasitikdavęs ženklas „Privati Valda“. Todėl porai natūraliai iškilo klausimas, ką veikti savaitgaliais? Tuo tarpu Ričardui dvarelis įkūnijo seną svajonę turėti savo dirbtuves, mat jis – knygrišys. Kaip pats vyras sako, šios dirbtuvėlės – ne dėl uždarbio, bet iš „dūšios“. „Deja, tokia paslauga tampa vis mažiau reikalinga“, – pasakoja vyras. Prieš 30 metų žmonės turėdavo įprotį prenumeruoti žurnalus ir juos surišti į knygas. „Kadangi sausį išeidavo paskutinis praėjusių metų numeris, mes, knygrišiai, sausį, vasarį ir kovą nepakildavome nuo darbastalių, tai būdavo intensyvus žurnalų rišimo laikas“, – pasakoja Ričardas. Per gyvenimą vyras susipirko visą šiam amatui reikalingą įrangą. Knygų rišimas vyrui teikia didelį pasitenkinimą, o kuo sudėtingesnis užsakymas, tuo įdomiau. Ričardas su šypsena pasakoja dažnai sulaukiantis klausimo, ar galėtų knygos viršelį padaryti iš odos: kažkodėl žmonėms tai atrodo vienas sudėtingiausių gaminių, o iš tiesų tai – vienas iš paprasčiausių rišimo būdų. „Iš tiesų viršelį galima padaryti iš bet ko, tik reikia gerai pagalvoti“, – sako knygrišys. Vyras dalinasi, kad teko gaminti viršelį iš šilko ir net pirmųjų kūdikio vystuklų. „Aš laimingas, kad turiu šitą darbą, man tai – atgaiva“, – sako Ričardas.

Visi poros priimti sprendimai vedė svajonės link. Ir štai jau ketveri metai, kaip vyras iškeitė miestą į kaimą. Tiesa, žmona Snieguolė vis dar prisirišusi prie Vilniaus, tačiau vis dažniau ir ilgiau užsibūna dvarelyje. Pasak Ričardo, dauguma aplinkinių kaimynų dirba Vilniuje, todėl senuosius kaimo gyventojus keičia atvykėliai iš didmiesčio. „Paskutiniu metu mūsų rajone atsiranda vis daugiau naujakurių, žmonėms šis rajonas atrodo patrauklus. Čia kuriasi tie, kurie gali dirbti iš namų – architektai, menininkai“, – dalinasi vyras.

 

 

Tekstas Agnės Misiūnaitės-Virbalienės. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2023 m. rugsėjo mėnesio numeryje.


guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Greenworks

Šiandien

  • Birželio 24, pirmadienis.
  • Saulė teka 04:43, leidžiasi 22:00.
  • Mėnulis teka , leidžiasi 06:38.
  • Mėnulis Vandenyje 06:14, dylantis, III ketvirtis. Pilnatis birželio 22 d.
  • Janina, Jonas, Jonė, Jonis, Eiviltas, Eiviltė, Žaneta (Žana), Žanas
  • Joninės (Rasų šventė).
  • Žiedų diena. Genėkite, tręškite peržydėjusius krūmus, vaiskrūmius. Daugiametes gėles apkaupkite ir patręškite, kad sukrautų daug žiedų. Rūgščią žemę mėgstančius augalus (rododendrus, erikas, šilauoges) patręškite specialiomis trąšomis ar palaistykite parūgštintu vandeniu. Iš pradžių palaistykite paprastu vandeniu, o paskui parūgštintu.
  • Jei per Jonines lyja, tai rugpjūtis bus šlapias.

Populiariausi straipsniai

Sekite mus

Naujienlaiškio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti Sodo spalvų naujienlaiškį, įrašykite savo el.pašto adresą.

Palaukite...

Dėkojame, kad užsiprenumeravote!

Apklausa

Kaip gaunate „Sodo spalvas“?

Įvykių kalendorius