Vilnelės vingio priglaustoji
Kol važiuojame link Vilniaus rajone, Taurijos kaime, esančios sodybos, šnekamės su Vidmantu, kuris daugeliui yra žinomas kaip Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, kolekcionierius, verslininkas, „Vilnojos“ akmens skulptūrų parko įkūrėjas. Pasukę link Taurijos, stabtelime pakelėje. Čia Vidmantas visada sustoja apsižvalgyti. Juk šiose pievose jau kelerius metus gyvena pempės. „Jų – net trys šeimos. Pelkėtoje vietoje apsigyveno ir narų šeimyna. Tai mane džiugina – anksčiau čia paukščių nebuvo“, – sako vyras.
Teko lukterėti, kad išsipildytų svajonė
Pajudame į priekį. Iki sodybos likus pusei kilometro, ima inkšti automobilyje kartu važiuojanti kalytė Pukė. Šeimininkas sustoja ir ją išleidžia. Ši nuskuodžia keliuku. „Pukė – naminis šuo, bet visada nujaučia, kada važiuosime į sodybą. Šioje vietoje ji visada prašosi išleidžiama, tuomet nuskuodžia link sodybos ir mane pasitinka. Sodyboje ji išsilaksto, kartą net yra „susiorganizavusi pabėgimą“, ilgai ieškojome. Atvažiavusi čia, elgiasi kitaip: sodybą nuolat saugantys šunys naktį miega, o ji – vis loja ir loja. Tik kas trekšteli, ir jau amsi: jai tai – neįprasta“, – pasakoja Vidmantas.
Vingiuotu miškeliu privažiuojame prie vartų. Šeimininkas išlipa ir pakelia kartį, kad galėtume pakliūti į sodybos kiemą. Nuo kelio, už tvoros, – miško medžiai, lazdynai ir keliukas, tik kiek pavažiavę atsiduriame kieme – didelėje erdvėje, kurioje sodybos pastatus supa natūrali pieva ir aplinkui ošiantis miškas. Čia – Vidmanto atgaivos kampelis.
Sodybos istorija – neįprasta. Apie 1914 metus statyti pastatai – jau seniai nebe tokie, kokie buvo anksčiau. Iš senųjų šeimininkų šią sodybą pirmiausiai buvo įsigijęs Editos Mildažytės vyras, a. a. architektas Gintautas Vyšniauskas. Kurį laiką joje gyvenęs, vis kažką tobulino, perstatė, perdarė, kitaip įrengė.
„Aš ilgai ieškojau sodybos, kuri būtų prie upelio, o architektas Vyšniauskas šiek tiek vertėsi sodybų prekyba. Su juo kartu važiavome į kelias sodybas, bet po to, kai jis atsivežė mane pas save, aš supratau, kad būtent ši man patinka labiausiai. Zyziau dvejus metus, kad parduotų. Galiausiai sutiko, bet tik su sąlyga, kad dar po pardavimo jis dar metus ten gyvens. Nesvarstydamas sutikau. Viena iš priežasčių, kodėl jis ją pardavė, – ten buvo milijardas uodų: eidavai ir beveik uodais kvėpuodavai. Aš ėmiausi įvairiausių priemonių, ir jų ženkliai sumažėjo, bet šiais metais vėl smarkiai padaugėję. Guodžiuosi, kad galbūt kitais metais jų jau tiek nebus, be to, išmokau su jais kovoti, gintis, beveik prisitaikiau. Labiausiai padeda elektriniai prietaisai nuo uodų. Sodyboje po stalais ir kitur išvedžiota elektra, kad bet kada būtų galima tuos prietaisus įjungti. Taip pat pasodinta įvairiausių uodams nepatinkančių augalų. Miegamajame sumontuotas specialus tinklelis, tad jie neįlenda ir netrukdo“, – pasakoja vyras.
Česlava Deinarovič
Visą straipsnį rasite rugpjūčio „Mano sodyba“ numeryje.
