Visiškai neįnoringa mėlynakė vikšruolė
2017 m. 4 liepos d.
Vikšruolių genčiai, priklausančiai vilkdalginių (Iridaceae) šeimai, botanikai priskiria nuo 70 iki 150 rūšių. Didelis skirtumas, tiesa? Ypač daug varietetų ir formų turi dažniausiai auginama siauralapė vikšruolė (Sisyrinchium montanum). Netgi skirtingos formos aprašomos kaip atskiros rūšys.
Siauralapė vikšruolė kilusi iš Šiaurės Amerikos. Ten ji plačiai paplitusi nuo Niufaundlendo iki Aliaskos, vidutinio klimato zonoje. Amerikiečiai šį augalą švelniai vadina blue-eyed grass – mėlynake žole.
Vikšruolės šakniastiebis trumputis. Iš jo auga tiesūs, panašūs į mažyčio vilkdalgio lapai. Kadangi jie neaukšti ir siauri, iš pirmo žvilgsnio vikšruolę galima supainioti su viksva. Tik geriau įsižiūrėjus pastebimas kitoks lapų išsidėstymas prie kerelio pagrindo. Vikšruolė būna 10–20 cm aukščio. Žiedynkočiai išauga sulig lapais. Birželio–liepos mėnesiais vienas po kito viršūnėse skleidžiasi nedideli (apie 1 cm skersmens) mėlyni arba violetiniai žiedeliai. Reta yra veislė ‘Album’, žydinti baltai.
Po žydėjimo užsimezga mažos, apvalios, truputį briaunotos sėklų dėžutės. Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje jos atsidaro, ir vikšruolės pasisėja. Vos išdygę sėjinukai primena siauralapes žoles, todėl purenant gėlyne žemę dažniausiai sunaikinami. Vienas kitas išlieka, taigi pamažu vikšruolių gali atsirasti įvairiose sodo vietose. Jos žiemoja nepridengtos – šalčiai nebaisūs. Tik anksti pavasarį reikia nukirpti senus, apdžiūvusius lapus, kad netrukdytų kereliams atželti.
Siauralapės vikšruolės labai nereiklios ir lengvai auginamos. Joms tinka ir saulėtos vietos, ir pusšešėlis, lengvesnė ir sunkesnė žemė, tik nemėgsta užsistovinčio vandens. Sėklas geriau sėti į dėžutes, nes daigeliai labai smulkūs. Pavasarį ir vasaros pabaigoje galima dalinti kerelius.
Lietuvoje beveik neauginamos kitos rūšys. Kaliforninė vikšruolė (S. californicum) truputį stambesnė už siauralapę, žydi skaisčiai geltonais žiedeliais, bet žiemą dažniausiai iššąla.
