Čekijos parkai, botanikos sodai ir arboretumai

Vasara – tai ne tik sodo džiaugsmai ir vargai, bet ir kelionių metas! Juk taip knieti pamatyti kitas šalis, jų gamtą, įžymybes, žmones. Neatsispiria šiai pagundai ir Lietuvos dendrologų draugija – jau tapo smagia tradicija, kad kasmet aplankoma vis kita Europos šalis. Šiemet gausus dendrologų ir jų bičiulių būrys ankstyvą liepos rytą dviaukščiu autobusu išdardėjo susipažinti su Čekijos parkais, botanikos sodais ir arboretumais.

Adršpach nacionalinis parkas – pirmasis susipažinimas su Čekijos gamtos kampeliu. Įspūdingas! Trys stichijos – saulė, vėjas ir šaltis per daugybę metų iš smiltainio kalnų sukūrė įvairiausių formų uolas. Kai kurios iš jų siekia net 100 metrų aukštį ir savo forma primena įvairias figūras, pavadintas tokiais vardais kaip „Ąsotis“, „Cukrinė galva“, „Įsimylėjėliai“, „Dantis“, „Velnio tiltas“, „Meras su žmona“, „Dramblių aikštelė“ ir kt. Šis uolų miestas – tikras labirintas, pilnas gilių tarpeklių, siaurų praėjimų, todėl toks mėgstamas kopimo entuziastų. Čekai iš visos šalies atvažiuoja praleisti savaitgalių šioje uolų tankmėje. Šeimos su mažais vaikais ir net su kūdikiais keliauja siaurais takeliais (viso maršruto ilgis siekia virš 3,5 km), kantriai ropščiasi į uolas laipteliais aukštyn – žemyn, aukštyn – žemyn… Nors turistams nutiesti asfalto arba akmeniniai takeliai, bet daug kam įdomiau kopti ten, kur gali pakilti tik kalnų ožkos. Karštą vasaros dieną tarp didelių uolų vėsu. Čiurlena gaivūs kalnų upeliai, netikėtai virstantys šniokščiančiais kriokliais arba staiga tarp uolų išnyra smaragdo spalvos ežeriukai. Smagu.

Bukovinos arboretumas (arboretumas – tam tikrame plote auginamų medžių ir krūmų rūšių bei veislių kolekcija) – apie 2,7 ha ploto parkas, įkurtas ant uolingo kalno. Tai vienas seniausių Europos arboretumų, skaičiuojantis jau 150-uosius metus. Todėl jame galima išvysti itin garbaus amžiaus ir įspūdingų dydžių medžių, kurių dauguma atkeliavo iš Šiaurės Amerikos: 30 m aukščio gelsvažiedis tulpmedis (žydintis!), kaliforninis ir pilkasis kėniai, kanadinė cūga, raudonasis ąžuolas ir kiti medžiai – galiūnai, kurių viršūnes sunkiai bepamatysi net ir labai užvertęs galvą. Šalia arboretumo – pilis Hruba Skala, nuo kurios sienų atsiveria puikūs vaizdai į kalvotas Čekijos tolumas.

Libereco miestelis – vienas šiauriausių Čekijos miestų, netoli Lenkijos ir Vokietijos sienų, turtingas seniausiais Čekijoje zoologijos ir botanikos sodais.
Libereco botanikos sodas – pačiame mieste, nedidelis, jaukus ir kruopščiai prižiūrėtas. Gausi rožių, viržių, alpinariumo augalų kolekcija, bet ypač garsėja savo oranžerijomis ir akvariumais. Didžiuliame akvariume yra specialus tunelis, kuriuo einant galima gėrėtis viršuje plaukiojančiomis plėšriomis žuvimis, spalvingais koralais ar tokiomis įdomybėmis kaip kiaulianosiai vėžliai, rajos ir kt. Oranžerijas sudaro net 7 atskiri pastatai, kiekviename jų įsikūrę skirtingų poreikių egzotiniai augalai. Australijos oranžerijoje klesti įvairių rūšių eukaliptai; „buteliniai medžiai“, savo forma panašūs į milžiniškus butelius; kalistemonai, kurių žiedai kaip šepečiai ir daugybė kitų augalų, būdingų tik šiam žemynui. Vabzdžiaėdžių augalų paviljone gausi kolekcija: nuo mažyčių saulašarių, „valgančių“ smulkius vabzdžiukus iki ąsotenių, kurie pasmaguriauja net ir smulkiais gyvūnėliais. Drėgnųjų tropikų paviljone puikuojasi Victoria amazonica. Jos  lapai užauga net kelių metrų pločio ir gali virš vandens išlaikyti vaiką. Čia –daugybė įdomių augalų iš įvairių pasaulio vietų – įstabiausių formų, dydžių, žiedų gausa.

Prahos botanikos sodas didžiuojasi ne tik savo oranžerijų bei lauko augalų kolekcijomis, bet ir senu bei dideliu Šv. Klaros vynuogynu (tik nepavyko išsiaiškinti, kokiems moksliniams tyrimams naudojamas ten pagamintas vynas). Vienas iš įdomesnių ir labiausiai lankytojus traukiančių sodo kampelių – japoniškasis sodas. Jame labai gražu tiek vasarą, tiek žiemą. Deja, išsamesniam šio botanikos sodo pažinimui pritrūko laiko ir turėjome paknopstomis skuosti iš sodo teritorijos, kad neužrakintų visai nakčiai. Pats botanikos sodas gan jaunas, skaičiuojantis dar tik 5-ąjį dešimtmetį, bet jame galima rasti ne vieną įspūdingo dydžio medį. Mat Čekijoje klimatas švelnesnis nei Lietuvoje, todėl dauguma augalų auga greičiau nei pas mus.

Tik 20 km nuo Prahos nutolusiame, nors ir nedideliame Pruhonice miestelyje, galima rasti net du įdomius parkus.
Pruhonice pilis ir parkas panašūs į mažą rojų. XIX-ojo amžiaus dendrologas grafas E.Silva-Tarouca ne tik atstatė įspūdingą neorenesansinio stiliaus pilį ir įkūrė klasikinio stiliaus parką vaizdinguose slėniuose (kaip pats sakė: „aš kuriu šią žalią oazę viduryje šios agronominės cukrinių runkelių dykumos“), bet buvo vienas iš steigėjų bei dosnus rėmėjas trečiosios pagal senumą dendrologų draugijos – buvusios Austrijos-Vengrijos imperijos Dendrologinės sodų draugijos. Šiuo metu pilies grožybėmis gali gėrėtis čekų botanikai – čia įsikūręs Čekijos botanikos institutas. Visas parkas apima virš 40 ha ploto, kuriame gausybė ir garbaus amžiaus, ir neseniai sodintų augalų – viso virš 5000 rūšių. Parko teritorijoje yra ir naujasis Dendrologinis sodas, suprojektuotas postmodernistiniu stiliumi.
Pruhonice botanikos sodas lankytojams atviras dar tik antrą dešimtmetį. Sodas sukurtas taip, kad jame yra kur „paganyti akis“ tiek augalų specialistui, tiek mėgėjui.  Dendrologiniu požiūriu, tai labai gausi ir nuolat papildoma naujais augalais kolekcija, pasodinta pagal tvarkingą sistematiką, su aiškiu kiekvieno augalo pavadinimu. Sunku suskaičiuoti, kiek čia galima rasti įvairiausių veislių kėnių, cūgų, kadagių, vijoklinių augalų, kitų lapuočių ir spygliuočių. Ne specialistai ras atgaivą akims kraštovaizdžio parke, meniškose augalų kompozicijose, taip pat pavėsinėse, šalia vandens telkinių. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens įvairios augalų grupės „skelbia“ apie savo buvimą: pradžiugina anksti žydinčių krūmų grupė (forsitijos, žalčialunkiai, migdolai, kt.). Vėliau „estafetę perima“ rododendrų žiedų kaskados, įvairiausių rožių laukai. Visą vasarą džiugina medžiai bei krūmai spalvota lapija (klevai, pūkeniai, raugerškiai, sedulos, ožekšniai ir kt.) arba įvairiausiais žiedais (raudonžiedžiai kaštonai, gudobelės, sidabražolės, veigelės ir kt.). Rudenį sužydi įvairiaspalvė viržių jūra. Čia galima pamatyti ir įvairių pavyzdžių gyvatvorių, vijokliais apaugintų pergolių, grupes vien koloniškų arba šliaužiančių medžių ir krūmų, gėlynų kompozicijų ir dar daug daug įvairiausių kitokių grožybių – sunku ir išvardinti. Pavasarį daugumą šių augaliukų galima įsigyti pardavimų aikštelėje. O Lietuvos dendrologams šis sodas įsimins dar ir tuo, kad jame, ant žolės buvo smagiai atšvęsta Valstybės dienos šventė.

Norint pakliūti į Moravijos karstą (tik skamba taip grėsmingai), užsirezervuoti vietas ekskursijai reikia beveik prieš mėnesį. Tai pasaulinės reikšmės archeologinė ir geologinė vietovė, susiformavusi prieš milijonus metų. Speleologai šioje vietovėje priskaičiuoja daugiau nei 1000 požeminių urvų ir tarpeklių. Vienų dydis kaip erdviausių salių, kitose iš tiesų jautiesi kaip karste. Daugumą iš jų puošia nuostabiausi gamtos kūriniai – stalaktitai ir stalagmitai. Dalį urvų galima apžiūrėti tik  plaukiant požeminėmis upėmis, kurios, net sunku patikėti, vietomis siekia iki 50 metrų gylio! Viena įspūdingiausių vietų – tai Macochos praraja. 138 m gylio įgriuva, kurią galima apžiūrėti būnant tiek apačioje, tiek iš viršaus.

Lednice rūmai ir parkas įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Važiuojant pro Brno miestą, verta pasukti 30 km į šalį link Austrijos, kad apžiūrėti romantiško neogotikinio stiliaus rūmus ir puikų parką. Rūmai šiuo metu remontuojami, bet yra ir daugiau įdomių statinių: Pasimatymų namelis, Žuvų Tvenkinio dvaras, Kolonada, o  ypač aukštas Minareto bokštas, iš kurio balkono giedrą dieną galima pamatyti net Vieną. Dar XIX a. pradžioje, kuriant šį angliškojo kraštovaizdžio stiliaus parką, buvo nuspręsta pakelti viso parko paviršiaus lygį (~20 ha!), norint apsisaugoti nuo Dyjės upės potvynių. Šiuo metu parką puošia galingi šimtamečiai medžiai, ne tik vietiniai, bet ir reti egzotiški. Tebeveikia senovinė oranžerija. Parke gausu pramogų visai šeimai: teritoriją galima apžiūrėti arklių traukiamose karietose arba apiplaukti laiveliu per susisiekiančius kanalus; pašaudyti iš senovinių arbaletų; stebėti medžioklinių ir plėšriųjų paukščių pasirodymus; aplankyti egzotinių žuvų parodą-akvariumą, pasigėreti senoviniais paveikslais; pabūti tyrinėtoju „senoviniuose“ griuvėsiuose. O kur dar įvairiausių orchidėjų ekspozicijos, išpuoselėti gėlynai, įmantriomis formomis iškarpyti krūmai, vynų degustacijos ir kt… Buvo liūdnoka, nes mums pusdienio buvo per mažai, kad apžiūrėti visas tas grožybes. Būtinai teks atvažiuoti dar kartą ir kitiems rekomenduoti.

Kromerižo miesto parkai – tai dar du nuostabūs perliukai Čekijos parkų vėrinyje.
Kromerižo Kvetna parkas – maža prancūziškųjų Versalio sodų kopija. Ir nė kiek ne prastesnė. Ne daug kur berasi ankstyvojo baroko stiliaus kraštovaizdžio parkų, taip skrupulingai ir tiksliai atkurtų pagal to meto tradicijas. Įmantrūs ryškių žiedų gėlynai, įrėminti žemutėmis buksmedžių gyvatvorėmis, tikslios ir griežtos formos, skulptūros ir fontaniukai, tvenkiniai su gulbėmis, labirintai iš aukštų gyvatvorių, rotondos ir medžių tankmėje pasislėpę suoleliai intymiems pašnekesiams, įspūdingi vaizdai į visą parką nuo galerijos stogo. Visa tai atpirko alinantį karštį ir kitus nepatogumus. Šis parkas ir pilis taip pat įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Kromerižo miesto pilies parkas – žymiai didesnis ir jau kitokio, renesanso laikų stiliaus. Jame galima rasti toookio dydžio medžių! Dviskiautis ginkmedis, žefrėjo pušis (o kokio dydžio jos kankorėžiai!), pensilvaninis uosis, vakarinis platanas, amūrinis kamštenis ir daug kitų medžių – tai tarsi gigantiški gamtos paminklai. Visus juos nuosekliai apžiūrėti reikėtų mažiausiai savaitės, o mes, deja, turėjome sutilpti į kelias valandas. Šis parkas – dar vienas puikus pavyzdys, kaip senąjį paveldą pritaikyti nūdienoms reikmėms: po parką laisvai vaikšioja povai, o erdviuose aptvaruose bėginėja triušiai, jūrų kiaulytės, ganosi ožkos, elniai – juos visus galima pašerti jiems tinkamu ėdesiu iš pardavimų automatų. Jaukios kavinukės, šalia kurių – vaikų žaidimų aikštelės; voljerai su beždžionėmis ir egzotiniais paukščiais ir, žinoma, gausybė tvenkinukų, fontanų, tiltelių, mielų užkaborių. Visa tai – nemokamai. Beje, nors Čekija – netolimas užsienis, ten jaučiasi kiek kitokia viešoji kultūra nei pas mus. Bilietai į daugelį parkų kainuoja tik simboliškai arba lankymas visai nemokamas, bet nei  vienoje aplankytoje vietoje neteko matyti išlaužytų augalų, suniokotų suolų, sugadintų stendų, išspardytų šiukšliadėžių ar šunų paliktų krūvelių.

Arboretumas „Novy Dvur“ netoli Opavos miesto – paskutinė dendrologinė stotelė mūsų maršrute. Atrodė, kad per visą kelionės savaitę nuo tiek matytų gražių vaizdų ir augalų gausybės  turėjome išsinarinti žandikaulius nuo aikčiojimų ir pagaliau pasotinti savo dendrologinį apetitą. Bet šis arboretumas vis tiek nustebino. Ne tik savo augmenijos gausa – 23 ha plote auga virš 7 tūkst. taksonų! Mūsų palydovas po šią augalų karalystę buvo nepaprastai įdomus žmogus, vienas iš šio arboretumo kūrėjų ir ilgametis darbuotojas dr. Jiri Gill. Beje, į mokslų daktarą jis visai nepanašus, greičiau į gerąją miškų dvasią: saulės ir vėjo išblukinti rūbai, vešli ir žila barzda, „terbelė“ per petį ir menininko beretė bei besišypsančios akys šiam 75 metų žmogui suteikia išskirtinę aurą. Nepaisant garbingo amžiaus, jis guviai, pasiramsčiuodamas lazdele, aprodė mums šio arboretumo kampelius. Žinoma, mėgstantiems tvarką, akys gal ir užkliūtų už šiek tiek apleistų sodo vaizdų bei visagalių piktžolių, vietomis besikėsinančių nustelbti dekoratyviuosius augalus. Bet nuoširdus mūsų gido bendravimas, puikus augalų išmanymas, su meile pasakojamos istorijos apie kiekvieną augalėlį tiesiog papirko. Jei kada teks būti šiose vietose, būtinai užsukite į „Novy Dvur“, gal jums net nusišypsos laimė susitikti su gerąja miško dvasia…

Edita Turskienė
2010 metų liepa