Įstabaus grožio Huntingstono centro dalelė – japoniškasis sodas
Dovana mylimajai
 |
H. E. Huntingtonas, sumanęs įrengti japonišką sodą, kreipėsi į George’ą Marshą, meno kūrinių kolekcininką ir jų importuotoją iš Azijos. Šis žmogus 1904 metais Pasadenoje sukūrė arbatos sodą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nesėkmingas komerciškai. Jis pasiūlė H. E. Huntingtonui pirkti savo sodo augalus ir puošybos elementus, japonišką namą. |
Liūtų prieglobstyje
Sutikite – sodo įkūrimo istorija tikrai romantiška. Kuri moteris nenorėtų iš mylimojo gauti tokios dovanos… Nedelskime ir užeikime pasidairyti, kuo H. E. Huntingtonas tikėjosi pavergti savo mylimosios širdį. Beje, jam pavyko pasiekti tikslą – po metų su Arabella atšventė vestuves.
Įžengęs pro du akmeninius liūtus, saugančius vartus, pasijunti atsidūręs paslaptingame pasakų pasaulyje. Devynių akrų (2331 ha) sodas driekiasi kalvos šlaitu, tad sužadina ypatingą uždaros erdvės pojūtį. Skirtingų aukščių skulptūros, medžiai sukuria netikėtas perspektyvas. Nejučia nustembi, kad leidaisi lengvai apgaunamas: tai, ką palaikei tolumoje svyrančiu medžiu, pasirodo beesąs čia pat, ant kalvelės, augantis mažytis jo antrininkas – bonsas.
|
|
|
Sodo viduryje mirguliuoja tvenkinys, kurį juosia Mėnulio tiltas. Šis taip vadinamas dėl to, kad jo puslankis, susijungęs su atspindžiu vandenyje, sudaro diską. Pro tvenkinį vingiuotais takeliais ir laipteliais kopiame link namo. Tai XIX amžiaus vidutinės japonų šeimos gyvenamasis būstas. Apžiūrėję viduje eksponuojamus tradicinius buities rakandus ir baldus keliaujame toliau, į vidinį kiemą. Stabtelėkime. Skubą ir padrikas mintis palikime anapus vartelių, nes už jų – sausasis sodas, tik mokančiam įsižiūrėti ir įsiklausyti atskleidžiantis ne išorinę, bet vidinę gamtos esmę. Iš smėlio, akmenų supilti kalnai ir kalvos, sukurti upeliai, kriokliai ir ežerai. Šalia – bonsų kolekcija. Kai kurie jos eksponatai skaičiuoja jau nebe pirmą šimtmetį.
Akmens, vandens ir augalų vienovė
 |
Japonai sako, kad, norėdamas būti geras sodininkas, visų pirma turi būti dailininkas. Privalai suvokti gamtos esmę ir atkartoti ją, perkurti. „Nupiešti“ gamtos paveikslą, netaisyklingumą paversdamas tobulumu. Išties Huntingtono japoniškas sodas tik patvirtina, kad sodininkystė – tai viena iš meno formų. Nedidelė ir uždara erdvė kupina netikėtų perspektyvų, daugybės apžvalgos taškų, stebinančių atradimų. Tai tarsi mikrokosmosas – sumažintas gamtos modelis, perteikiantis jos vientisumą ir tobulumą. |
Čia nepamatysi augalų, besirungiančių žiedų spalvingumu ar lapijos margumu. Juk japoniškam sodui būdingas santūrus grožis, o ne rėkiantis spalvų mišinys. Vieninteliai akcentai – raudonlapiai japoniniai klevai ir rausvus žiedus žalios lapijos fone svarinančios vyšnios. Greta augalų ne mažiau svarbūs akmenys ir vanduo. Tai trys pagrindiniai sodo elementai. Į darnią visumą susilieja tvenkinys, akmeninės skulptūros ir augalai. Žaižaruojančių vandens purslų, pro lapiją prasiskverbiančių saulės spindulių ir šešėlių žaismas ramina, skubančiuosius priverčia sulėtinti žingsnį ir įsižiūrėti, kiek daug harmonijos gamtoje.
Jurgita Drevinskaitė
