Šenonso pilis

„Damų pilies” užkulisiai
Karalienės ir favoritės sodai

Pamenu akimirką, kai žengdami tiltu į Šenonso (Chenonceau) pilį, smalsiai nužvelgėme abipus plytinčius išpuoselėtus ornamentinius sodus. Čia buvome trumpam sustabdyti gidės: „Iš abiejų pusių matote du sodus: karalienės ir karaliaus favoritės. Kaip manote, kuris yra kuris?” Trumpam sutrikome – vienas sodas buvo akivaizdžiai puošnesnis nei kitas. Daugelis turtus ir prabangą paskubėjome priskirti karalienei. Tačiau klydome. Nusijuokusi gidė atskleidė tiesą: „Žinoma, puošnesnis sodas yra karaliaus favoritės.”

Pilis ant vandens

Prancūzijos šiaurėje plytintis Luaros slėnis tarsi nubarstytas viena už kitą įspūdingesnėmis Renesanso laikotarpio pilimis. Vienos jų sužavi didybe, išraiškingais bokšteliais, kitos patraukia trapumu ir jaukumu. Šenonso pilis turi akivaizdų išskirtinį bruožą: tai – „vandens pilis“. Jos pagrindinis pastatas stovi apsuptas vandens, pačiame Šero (Cher) upės viduryje. Šenonso pilis apibūdinama kaip elegantiškiausia, originaliausia ir grakščiausia iš Luaros pilių ir kartais vadinama „Damų pilimi“, nes būtent moterys daugiausia lėmė šios pilies istoriją ir likimą.

Netgi negirdėjusi išankstinių Šenonso pilies epitetų, ją pamačiusi iškart priskyriau jai gražiausiosios titulą. Ar galite įsivaizduoti žavią renesansišką pilį, stūksančią pačiame upės viduryje? Žvilgtelėjus pro pilies langelį, vanduo pasirodo grėsmingai tamsus, vaizduotėje regi jį slepiantį savyje daugybę dramatiškų istorijų. O išgirdus istoriją, jog karaliaus favoritės Dianos neregėtas tiems laikams grožis buvo siejamas su kasdienėmis jos maudynėmis šaltuose Šero upės vandenyse, nupurto lengvas drebulys…

Tačiau tai – tik pusė pilies grožio. Kita pusė priklauso puikiesiems sodams, juosiantiems pilį iš abiejų šonų.

Santūri karalienė, įnoringa favoritė

Akivaizdu – abu sodai puošnūs, simetriškai išdėstyti, juose gausu ornamentinių linijų, formų bei spalvingų žiedų. Tačiau kai kas jau iš toli išduoda vieno sodo pranašumą: jo pačiame centre puikuojasi aukštai savo srovę ištėškiantis fontanas. O priėjus arčiau, šio sodo, plytinčio pilies dešinėje (išeinant iš pilies) puošnumas ir prabanga darosi neginčytini. Akivaizdu, sodas iš kairės – kur kas kuklesnis. Bet taip pat turintis neabejotino žavesio ir subtilumo. Sužinojus, kad tai – karalienės sodas, sukirba intuicija: paprastai ne tikrosios valdovės demonstruoja savo galią ir turtus. Kur kas labiau savo slaptą jėgą linkusios pabrėžti jų varžovės – valdovų favoritės. Mūsų dienų žodžiais tariant – mylimosios, meilužės.

Siekiant stipriausio įspūdžio, verta atidžiau įsižiūrėti į sodus vos tik iškėlus koją iš pilies menių. Atsiveria nuostabus vaizdas: kairėje plyti griežtokų formų karalienės Kotrynos Mediči sodas, iš dešinės – puošnusis karaliaus favoritės Dianos de Puatjė sodas. Įsižiūrėti į kiekvieną detaliau patogu ir pro mažus pilies langelius. Sodai atrodo tarsi specialiai žvilgsniui sukurtos miniatiūrinių salelių panoramos, kad besižvalgančiajam į upės vandenis nepasidarytų nuobodu.

 Favoritės Dianos de Puatjė sodas

Karaliaus favoritės tų laikų Prancūzijoje būdavo pusiau teisėtos ir dažnai užimdavo itin svarbią vietą tiek asmeniniame karaliaus gyvenime, tiek šalies valdyme.

Karaliaus Henriko II favoritė, Valentinua regiono hercogė Diana de Puatjė akivaizdžiai pakeitė Šenonso išvaizdą. Jos užkulisių veikla daugiausia buvo nukreipta į 2 hektarų ploto sodą. Pirmoji sodo kūrimo užduotis buvo pakeisti ploto reljefą: iškasti žemę ir ją supilti į vieną Šero upės pakraštį, taip jį paaukštinant ir paverčiant vieta, nuo kurios bus patogiausia gėrėtis sodo panorama.

Dianos de Puatjė sodas tapo vienu nuostabiausių ir moderniausių tos epochos sodų. Daugelis garsių ir turtingų savininkų aukojo Dianos gėlynams savo retas augalų rūšis, tarp jų ir tokius retus tuo laikotarpiu artišokus ir melionus.

Dianos sodo kūrimas truko penkerius metus ir pareikalavo daugiau nei 5000 lirų. Jam prireikė daugiau nei 7000 skaldytų akmenų, 13000 gudobelių ir lazdynų gyvatvorėms ir pavėsinėms sukurti, serbentų, erškėčių, lelijų, „rojaus obuoliukų“ ir persikų medžių. Sodui pagražinti iš šalia augančių miškų buvo atgabenta ir pasodinta apie 9000 našlaičių ir žemuogių.

Karalienės Kotrynos Mediči sodas

Prancūzijos karalienė Kotryna Mediči – karaliaus Henriko II žmona, valdove tapusi 1547 metais. Netrukus ji pasielgė lygiai taip pat kaip ir jos slaptoji varžovė Diana de Puatjė – iš kitos pilies pusės liepė sukurti sodą, kurį pavadino savo vardu. Šiame sode šalia gėlių ir daugiamečių augalų lysvių buvo sukurtas ir didelis baseinas. Karalienė paliepė atgabenti citrinmedžių ir apelsinmedžių bei daugiau nei 1000 šilkmedžių šilkverpiams užveisti. Karalienės sodas dabar akį traukia švelniais spalvų deriniais, iš kurių pagrindinis – melsvų levandų ir rausvų rožių. Čia ausį paliečia paukščių ir dūzgiančių bičių garsai, uoslę sujudina švelnus aplinkui sklandantis aromatas. Tačiau akivaizdu, kad karalienės ambicijos buvo mažesnės nei jos slaptosios varžovės – sodas gerokai kuklesnis.

 Indrė Vozgirdaitė