Sudžou sodų ir parkų fenomenas

Sudžou sodų ir parkų fenomenas

Kinų civilizacija susikūrė prieš 4 tūkstančius metų. Jie tikėjo, kad gyvena pačiame Žemės centre, todėl savo kraštą pavadino Čaine ‘karalystė Žemės viduryje’. Kinija užima milžinišką teritoriją, kuri pasižymi topografine įvairove, o klimatas svyruoja nuo subarktinio iki atogrąžų. Tad kraštovaizdis ir augmenija yra patys įvairiausi. Senos kinų sodininkystės tradicijos, liudijančios ne tik subtilią meilę gamtai, bet ir aukščiausią meną, žinomos visame pasaulyje. Labiausiai savo sodais išgarsėjo Pietų Kinijoje esantis Sudžou miestas.

Gamtos ir meno sintezė

Sudžou miestas turėjo per 200 senovinių sodų-parkų ansamblių. Karų ir politinių nesutarimų laikotarpiais daugelis sunaikinti. 70 iš jų atkurta, kai kurie atverti lankytojams.
Sudžou sodai tapo įkvėpimo šaltiniu parkų ir imperatorių rūmų sodų kūrėjams. Kiekvienas iš jų – tai mažas meno stebuklas, tobulas gamtos atspindys. Jie buvo kuriami pageidaujant kinų visuomenės išrinktiesiems, kurie, atsiskyrę pailsėti, troško mėgautis pasaulio grožiu ir džiaugsmais.
Sudžou miestas, apsuptas nuostabios gamtos ir klimato, buvo ideali gyvenamoji vieta aukštas pareigas užimantiems valdininkams. Čia, toli nuo sostinės šurmulio, arčiau gamtos, jie statėsi namus. Sodus projektavo sodų-parkų meno žinovai, puikūs architektai, tapytojai, klasikinės literatūros ir filosofijos atstovai. Todėl jie išsiskyrė iš kitų kaip visapusiškai suderinti ansambliai su vandenimis, dirbtinėmis kalvelėmis, paviljonais, terasomis, tilteliais, bokštais, salėmis, medžiais ir gėlėmis. Dėl elementų įvairovės negali pamatyti viso sodo iš karto, jį reikia apžiūrinėti ir pažinti dalimis.

Trys elementai

Soduose gamtos vaizdai buvo atkuriami pagal žmogaus valią ir skonį, tačiau taip, kad darniai susilietų su aplinkiniu pasauliu. Čia harmoningai dera in ir jan, gamta ir architektūra, vertikalės ir horizontalės, tuštuma ir pilnuma. Tačiau šios priešingybės – tik menamos. Pagal daosizmo principus, kurie sudaro sodų-parkų meno pagrindą, jos yra neatskiriama vieningos visumos dalis, siejanti žmogų, gyvūnus ir augalus. Priešingybėms priklauso trys elementai, kurie būtinai turi būti sode – vanduo, uolos ir augalai.
Vanduo – centrinis, dažnai net dominuojantis elementas. Jis simbolizuoja erdvę ir jūros begalybę. Vandenyje turi atsispindėti uolos ir salos, pagal daosistų sampratą simbolizuojančios nemirtingųjų buveines. Jos privalo stovėti tvenkinių ar ežerų krantuose ir atlikti apžvalgos aikštelių funkciją.
Mėgiamos detalės – keistų formų akmenys, vertikalūs (vyriškasis pradas) ir gulintys horizontaliai (moteriškasis pradas). Ypač vertinami atvežti nuo ežero, tyvuliuojančio netoli Sudžou, krantų. Seniau jie kartais būdavo nuleidžiami į ežerą, kad įgautų tam tikras formas, ir ištraukiami po dešimties metų.
Labai kruopščiai kūrėjai parinkdavo ir susodindavo augausi. Vaismedžiai vertinti ne dėl vaisių, o dėl žiedų, kurie paprastai pražysdavo anksti pavasarį. Juk sodas turėjo džiuginti žmogų savo besikeičiančiu apdaru visus metus.

Praktinę funkciją pakeitė estetinė

Iš pradžių sode statiniai atliko tik praktinę funkciją. Išeiti pasivaikščioti dengtomis galerijomis buvo galima beveik bet kokiu oru. Tilteliais galėjai pereiti per tvenkinius ir kanalus, o paviljonuose – pailsėti. Sienos skyrė sodo kampelius vieną nuo kito, o vartai, dažnai rato ar vazos formos, atverdavo vis kitą peizažą. Šiam tikslui tarnavo ir kolonos bei paviljonų virtinės.
Ilgainiui sodus savo kūriniuose pradėjo vaizduoti ir tapytojai. Jie galėjo būti įvairiausio dydžio: nuo bonsų miniatiūrų, tradicinių rūmų kiemelių ir Sudžou ansamblių iki didžiulių parkų kompleksų.

Kuklaus valdininko sodas

Kiekvienas Sudžou sodas yra labai savitas, originalus ir turintis savo istoriją. Vienas iš lankomiausių ir saugomas UNESCO – Kuklaus valdininko sodas. Jį 1513 metais įkūrė valdininkas, imperatoriaus apkaltintas korupcija. Jis nusprendė palikti tarnybą ir sugrįžo į savo gimtąjį miestą. Ten įsipareigojo sukurti 5 ha sodą. Terminas kuklusis valdininkas pasiskolintas iš klasikinio kūrinio, kurio pagrindiniam personažui jo sodas yra viskas. Deja, po valdininko mirties jo sūnus pralošė šį kūrinį per vieną naktį.
Kuklaus valdininko sodas – tai didžiausias parko ansamblis mieste. Visi paviljonai pastatyti prie vandens arba tarp salų ir atrodo tarsi plaukiotų. Tarp jų nutiesti tilteliai, takeliai, suteikiantys ypatingo žavesio.
Pats žymiausias paviljonas vadinamas 36 Mandarininių ančių paviljonu. Jis laikomas šeimyninės ištikimybės simboliu. Būtent čia šeimininkas mėgdavo linksminti savo svečius ir kviesdavosi Sudžou operos dainininkus. Daugiau negu pusę ploto užima vanduo.

Sodų spindesys

Apie kinų kultūrą, istoriją, grožio ir pasaulio sampratą daug sužinoti galima apsilankius ir kituose Sudžou soduose. Jie taip pat įstabūs, vienas už kitą įdomesni ir spalvingesni.
Pats žymiausias Kinijoje ir žinomiausias pasaulyje yra Žvejo sodas (Wangshi Yuan). Jis įkurtas 1174 metais pagal buvusio apsaugos ministro pavaduotojo užsakymą. Tai pats mažiausias Sudžou sodas, užimantis tik 0,5 ha. Jis sudarytas iš trijų dalių: vakarinės gyvenamosios, centre esančio ežero, apsupto paviljonų, ir vakarinės, kurioje yra „sodas sode“.
Harmonijos sodas (Yiyuan) atspindi auksinio sodų-parkų meno amžiaus pasiekimus ir pavergia netradicinio baroko elementais. Žydrosios bangos paviljonas (Canglang Ting) – vienas seniausių Sudžou sodų, atsiradęs XI amžiuje. Įsimylėjėlių sode (Ou Yuan) ypač mėgsta vaikštinėti ir skirti pasimatymus romantikos išsiilgę žmonės.
Liūto lauko sodą (Shizi Lin) įkūrė budistų vienuolis savo mokytojo garbei. Jame stovinčios dirbtinės uolos išties panašios į liūtus.
Sudžou sodai visuomet pilni lankytojų: ir saulėtu oru, ir tvyrant rūkui. Tai tylus užutėkis norintiems pabėgti ir pailsėti nuo miestų šurmulio. Laikas čia bėga nepastebimai, ir kiekvienas vaizdo fragmentas įsirėžia giliai į atmintį. Tie, kas šiuose soduose jau lankėsi, norėtų į juos sugrįžti dar ne vieną kartą. Ir ne vien todėl, kad trokšta geriau susipažinti kinų meno šedevrais, bet ir siekdami pajusti aukščiausią harmoniją su gamta ir pačiais savimi. Aplankykite puikiuosius Sudžou sodus ir jūs.

Aušra Vėbrienė