Erika pavasarinė - Erica carnea
Savaime paplitusi Centrinėje Europoje, centrinėje ir rytinėje Alpių dalyje. Lietuvoje auginama gan dažnai.
Krūmokšnis yra gulsčias pagalviškas, iki 20 cm aukščio, tankia laja. Ūgliai ir jaunos šakelės pliki. Lapai skaisčiai žali, adatiški, menturiuose daugiausia po 4. Žiedai rožiniai su tamsiu rusvu atspalviu, apskritai pailgi. Taurėlapiai žali, beveik tokio pat ilgio kaip vainikėliai. Žiedynai – iki 9 cm ilgio lapuotos vienpusės viršūninės kekės. Tėvynėje tipinė rūšis žydi gruodžio–balandžio mėnesiais.
Pavasarinės erikos veislių daugiausia sukurta Vokietijoje, ypač pastaraisiais dešimtmečiais, sukryžminus kitas šios rūšies veisles su E. arborea L. (baltažiede, žydinčia anksti pavasarį, paplitusia Pietų Europoje, Kaukaze, Šiaurės ir Rytų Afrikoje ir augančia 5 m aukščio krūmu). Tai 10–20 cm aukščio pagalviški krūmokšniai tankiomis lajomis. Žydėjimo laikui persikėlus iš žiemos į ankstyvą pavasarį, prasidėjo spartus jų plitimas. Ankstyvomis laikomos žiemą žydinčios veislės, vidutinio ankstyvumo – pražystančios vasario–kovo mėnesiais, o vėlyvomis – balandį. Lietuvoje jų auginama apie 30.
Pavasarinė erika ir jos veislės – vidutinio derlingumo ir drėgnumo, rūgščių (pH 5–7) durpingų ir smėlingų vietų augalai, pakenčiantys kalkingą dirvožemį. Šviesamėgės, gerai auga nedideliame pavėsyje. Saugant nuo saulėkaitos, pavasarį veisles reikia pritemdyti.
Atsparios žiemos šalčiams, tačiau Rytų Lietuvoje augančias geriau lengvai pridengti, nes gali apšalti. Galima auginti miestuose. Dauginamos sėklomis, žaliais ir sumedėjusiais auginiais, atlankomis ir kerų dalimis. Palankiomis sąlygomis sudaro ištisines kilimines dangas. Po žydėjimo stiebų viršūnes reikia šiek tiek pakirpti. Pavasario saulėkaita ir vėjas gali pakenkti, todėl reikia paslėpti po ažūriškomis priedangomis.
Tinka auginti šiauriniuose šlaiteliuose, grupėse su viržiais ir kitomis erikomis (ypač E. tetralix L. veislėmis), rododendrų grupių pakraščiuose, apvaduose, rabatėse.
