KARDELIS - Gladiolus

Kelių rūšių smulkiažiedžiai kardeliai gerai auga ir žiemoja Lietuvoje, tarp jų – Gladiolus caucasicus bei G. imbricatus. Pastarasis aptinkamas ir mūsų šalyje, drėgnose pamiškių pievose.

Šie kardeliai mėgsta drėgnesnę dirvą, daugelį metų gali augti nepersodinti. Žiemoja nepridengti.

 
Gladiolus imbricatus L. įtrauktas į Lietuvos saugomų augalų sąrašus (Lietuvos Raudonąją knygą).

Kardelių auginimas ir dauginimas

Sodinimas

Kardeliai nėra labai reiklūs dirvožemiui. Kaip ir dauguma kitų kultūrų, jie mėgsta purią, gana derlingą, neutralią arba silpnai rūgščią dirvą ir nepakenčia užmirkimo. Labai rūgščiose ir šarminėse dirvose kardelius puola ligos; ligoti jie bus ir azotu pertręštame dirvožemyje.

Kasmet toje pat vietoje auginti kardelių negalima. Jeigu jų nedaug, parinkti kasmet vis kitą vietą nesudėtinga. Tačiau, jeigu plotai bus didesni, reikėtų susiplanuoti sėjomainą. Į tą pačią vietą kardeliai turėtų grįžti ne anksčiau kaip po 4−5 metų – dėl dviejų priežasčių: kad nesusimaišytų veislės (kasami gumbapumpuriai dažnai nubyra, peržiemoja ir pavasarį sudygsta) ir todėl, kad ligų sukėlėjai dirvoje išlieka gyvybingi keletą metų. Sėjomainose gali būti patys įvairiausi augalai, tačiau metai prieš kardelius nereikėtų tame plote auginti bulvių, agurkų, moliūgų arba jurginų.

Geriausia, jei kardelius galima sodinti tokioje vietoje, kur jie niekada neaugo. Tačiau tikrai neverta to daryti šviežiai įdirbtame dirvonavusiame plote – gumbasvogūnius labai pažeidžia sprakšių lervos, ir sveiko derliaus nebus. Tokį plotą reikia pradėti ruošti prieš metus.

Tręšimas

Geriausia kardelius tręšti tik mineralinėmis trąšomis. Net sunkiame molyje kardeliai augs sveikesni negu šviežia organika patręštoje purioje dirvoje. Organinės trąšos, ypač – šviežias mėšlas – gali būti įterpti į dirvą nebent prieš metus. Tokiu atveju, veikiami dirvožemio mikroorganizmų, organiniai junginiai suyra iki augalams lengvai prieinamų maisto medžiagų ir neprovokuoja ligų.

Mineralinių trąšų šiais laikais yra užtektinai ir pačių įvairiausių. Galima naudoti tiek kompleksines NPK trąšas, tiek ir atskirai azoto, fosforo ir kalio bei mikroelementines trąšas. Naudojant NPK kompleksus, reikia pasirinkti tokius, kuriuose būtų mažai azoto – santykis N:P:K turėtų būti artimas 1:3:3. Išberiant trąšas pavasarinio dirvos įdirbimo metu, kardeliams tinka rudeniniam vejų tręšimui skirtos kompleksinės trąšos – jose azoto nedaug. Vėliau, augimo pradžioje (trijų−keturių lapų fazėje), galima tręšti per lapus – nupurškiant kardelius karbamido tirpalu. Azotas labiausiai reikalingas iki žydėjimo.

Prieš žydėjimą galima nupurkšti ir mikroelementinėmis trąšomis – nuo boro, mangano, cinko ir kai kurių kitų mikroelementų žiedų spalvos bus ryškesnės.

Priežiūra

Vegetacijos metu kardelių priežiūra nesudėtinga. Laistymas, ravėjimas, jeigu reikia – papildomas tręšimas per lapus ir purškimas nuo ligų bei kenkėjų. Bene rimčiausią žalą kardeliams daro tripsai – nuo jų reikėtų nors dusyk per vasarą nupurkšti insekticidais (pvz., „Actara“). Nuo grybelinių ligų purškiame fungicidais – pavyzdžiui, „Previcur“. Vertėtų išbandyti ir Latvijoje gaminamas biologinės augalų apsaugos priemones. Tuomet dirvožemyje liktų kur kas mažiau ligų sukėlėjų.

Neretai tenka išgirsti, kad kardeliai „apsidulkino“, „susikryžmino“ ir „visos veislės per keletą metų tapo viena dominuojančia veisle“. Šios anekdotinės išvados atspindi visišką augintojų nesupratimą – nei kardelių biologijos, nei agrotechnikos. Jeigu kardelių žiedynų neskiname, jie iš tiesų gali užmegzti sėklas. Jei vienu metu žydėjo ne viena veislė – su vabzdžių pagalba galėjo ir susikryžminti. Tačiau jokios įtakos kardeliams tai neturi – hibridinės bus sėklos, o sėklomis mes kardelių nedauginame. Dauginame vegetatyviškai − gumbasvogūniais ir gumbapumpuriais, t. y. iš esmės to paties augalo dalimis, genetiškai identiškomis. Todėl visos veislės netapo viena – paprasčiausiai, dėl neišmanymo ir netvarkingo auginimo tik viena veislė išliko. Skirtingų veislių skirtingas ir atsparumas ligoms bei dauginimosi koeficientas; mažiau atsparios ir užauginančios mažai pakaitinių gumbasvogūnių išnyksta, atsparesnės išlieka. Pradedantys augintojai dažniausiai visas veisles laiko vienoje krūvoje; jeigu kiekvieną veislę augintų ir nukastų atskirai, šiuos skirtumus pamatytų. Beveik nedaugina kardelių ir gumbapumpuriais – tik pakaitiniais gumbasvogūniais, o šie per 4−6 metus susensta ir sunyksta. Mažiausiai atsparios – žydros, mėlynos ir baltos veislės; jos pirmosios ir dingsta. Gyvybingiausios – kai kurios rausvos, alyvinės ir geltonos. Jeigu jos dar ir ankstyvos, yra tikimybė, kad užaugins kokybiškesnius pakaitinius gumbasvogūnius; taigi, šių spalvų pirmiausia dings vėlyvosios veislės. Darželinis kardelis – ne varputis, jam reikalinga priežiūra… O normaliai prižiūrint auginamos netgi 700−1000 veislių kolekcijos. Vienų veislių „virtimo“ kitomis nepasitaiko.

Veisliniai hibridiniai kardeliai Lietuvos klimate nežiemoja – nors šiltesnėmis žiemomis dalis dirvoje pasilikusių gumbapumpurių ir gali peržiemoti, gumbasvogūniai sušąla ir supūva. Todėl jie sodinami į atvirą gruntą balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje, o spalio mėnesį iškasami, išdžiovinami ir iki pavasario sandėliuojami vėsioje patalpoje.

Daugiau apie kardelius, jų klasifikaciją, auginimą bei dauginimą galite rasti „Augalų pasaulis“ Nr. 49 – „Kardeliai“.